Tavo dėmesys yra produktas
Kiekvieną rytą, kai atsidarai telefoną ir braukioji per naujienas, tau atrodo, kad pats renkiesi, ką skaityti. Bet tai iliuzija. Iki to momento, kol tavo akys užkliūva už pirmo antraštės, algoritmas jau priėmė už tave kelis šimtus sprendimų. Ir jis nebuvo sukurtas tam, kad tave informuotų. Jis buvo sukurtas tam, kad tave išlaikytų.
Didieji portalai – tiek lietuviški, tiek tarptautiniai – retai kada atvirai kalba apie tai, kaip formuojami jų naujienų srautai. Ir suprantama kodėl. Kai supranti mechaniką, pradedi abejoti turiniu. O abejonė – tai jau ne tas vartotojas, kurio jiems reikia.
Kaip tai veikia iš tikrųjų
Algoritmai vertina kelis pagrindinius signalus: kiek laiko praleidai prie turinio, ar pasidalinai, ar komentavai, ar grįžai atgal į platformą po to, kai perskaitei. Bet svarbiausia – ar reagavai emociškai. Pyktis, baimė, pasipiktinimas generuoja daugiau paspaudimų nei džiaugsmas ar ramybė. Tai ne spėjimas – tai dokumentuota. Buvę „Facebook” darbuotojai, „YouTube” inžinieriai, „Twitter” analitikai ne kartą yra viešai kalbėję apie tai, kaip jų sistemos buvo optimizuotos pagal įsitraukimą, o ne pagal tiesos ar naudingumo kriterijus.
Rezultatas? Tu matai ne tai, kas svarbiausia. Tu matai tai, kas tave labiausiai užkabina. Dažnai tai yra tas pats turinys – tik skirtingais rakursais, skirtingomis antraštėmis, kartojamas tol, kol platforma įsitikina, kad tema tau „aktuali”.
Portalų interesai ir tavo interesai – ne tas pats
Lietuvoje ši problema nėra mažesnė nei kitur. Naujienų portalai gyvena iš reklamos, reklama priklauso nuo srauto, srautas priklauso nuo to, kiek ilgai žmogus sėdi prie ekrano. Todėl algoritmas – nesvarbu, ar jis sudėtingas kaip „Google News”, ar paprastesnis kaip kokio vietinio portalo redakcinis sprendimas – visada bus pakreiptas ta pačia kryptimi: daugiau laiko, daugiau paspaudimų, daugiau emocijų.
Tai nereiškia, kad žurnalistai blogi žmonės ar kad visi portalai sąmoningai manipuliuoja. Dažnai sistema veikia automatiškai, o redakcija tiesiog stebi, „kas veikia”. O veikia – skandalas, konfliktas, grėsmė. Taip ir susidaro aplinka, kurioje rimta analizė skęsta po sensacingomis antraštėmis apie politikų žodžius, kurie buvo ištraukti iš konteksto.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai sunkiau, nei atrodo
Teoriškai atsakymas paprastas: sek patikimus šaltinius, diversifikuok informacijos šaltinius, skaityk lėčiau. Praktiškai – tai reikalauja pastangų, kurių dauguma žmonių nenori dėti, nes platforma jau pasirūpino, kad viskas būtų patogu ir greita. Patogumas čia yra spąstai.
Galima išjungti personalizuotus srautus – daugelis platformų leidžia tai padaryti. Galima naudoti RSS skaitytuvus, kurie rodo turinį chronologiškai, be algoritminio filtravimo. Galima tiesiog sustoti ir paklausti savęs: ar aš pats pasirinkau šią temą, ar ji man buvo pasiūlyta dešimtą kartą per savaitę?
Žinojimas nieko nekeičia – kol nekeičia
Keista, bet net žinodami, kaip algoritmai veikia, mes vis tiek jiems pasiduodame. Tai ne silpnumas – tai neurobiologija. Sistemos buvo sukurtos naudojantis tuo, kaip mūsų smegenys apdoroja informaciją. Bet yra skirtumas tarp to, kad esi paveikiamas, ir to, kad esi visiškai aklas. Pirmasis žingsnis – tiesiog pripažinti, kad naujienų srautas, kurį matai, nėra atsitiktinis ir nėra neutralus. Jis yra kažkieno verslo modelio rezultatas. Ir kol to nesuvokiame, esame ne skaitytojai – esame produktas, kurį platforma parduoda reklamuotojams. Gana patogus produktas, reikia pripažinti. Bet vis tiek – produktas.