Kodėl visi dabar kalba apie dezinformaciją?
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus maniau, kad dezinformacija yra kažkas, kas liečia tik politikus ar žurnalistus. Kol vieną dieną mano mama nepaskambino visai išsigandusi, pasakodama apie „siaubingą naują ligą”, kurią ji matė Facebook’e. Pasirodė, kad tai buvo visiškai sufabrikuota istorija su dirbtinai sukurtais vaizdais. Tada supratau – tai problema, kuri liečia mus visus, ir ji tikrai nėra tokia paprasta, kaip atrodo.
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui žmonių. Ir čia slypi problema – algoritmai rodo mums tai, kas sukelia emocijas, o ne tai, kas yra tiesa. O dezinformacija puikiai išnaudoja šį mechanizmą. Ji plinta greičiau nei tiesa, nes dažnai yra šokiruojanti, provokuojanti ar tiesiog labai gerai atitinka mūsų jau turimus įsitikinimus.
Dabar, kai dirbtinis intelektas gali sukurti realistiškus vaizdus, vaizdo įrašus ir net balsus per kelias minutes, atpažinti melą tampa vis sunkiau. Bet ne neįmanoma. Reikia tik žinoti, į ką atkreipti dėmesį.
Pagrindiniai dezinformacijos požymiai, kuriuos pastebėsiu net paskubomis skaitydamas
Pirmiausia – jei antraštė rėkia didžiosiomis raidėmis ir naudoja žodžius kaip „ŠOKAS”, „NIEKAS NEDRĮSTA PASAKYTI”, „SLĖPIA NUO TAVĘS” – sustok. Tai klasikinis dezinformacijos ženklas. Tikri žurnalistai paprastai vengia tokių sensacingų formuluočių.
Antra – pažiūrėk į šaltinį. Ar tai žinomas portalas? Ar jų „Apie mus” skyrius egzistuoja ir atrodo įtikimas? Dažnai dezinformaciją platina puslapiai su keistais pavadinimais, kurie bando imituoti tikrus naujienų portalus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar panašiai.
Trečias dalykas – patikrink datą. Kartais senos naujienos yra dalinamos iš naujo be konteksto, ypač nuotraukos iš senų įvykių. Mačiau, kaip 2015 metų pabėgėlių krizės nuotraukos buvo naudojamos 2023-aisiais, tvirtinant, kad tai „šviežios” naujienos.
Dar vienas svarbus aspektas – ar straipsnyje yra nuorodos į kitus šaltinius? Ar cituojami ekspertai? Jei visas tekstas yra tik vieno asmens nuomonė be jokių įrodymų ar nuorodų, tai turėtų sukelti abejonių. Tikri straipsniai paprastai remiasi keliais šaltiniais ir pateikia skirtingas perspektyvas.
Kai nuotrauka meluoja geriau nei tūkstantis žodžių
Nuotraukos ir vaizdo įrašai yra ypač klastingi, nes mes natūraliai linkę jais pasitikėti. „Jei matau, vadinasi, tai tiesa” – šis principas šiandien nebegalioja. Dirbtinio intelekto generuotos nuotraukos tampa vis realistiškesnės, bet vis dar galima pastebėti kelis dalykus.
Pažiūrėk į detales – rankas, ausis, foną. AI vis dar turi problemų su šiais elementais. Rankos gali turėti per daug ar per mažai pirštų, ausys gali būti asimetriškos, o fone gali būti keistų, nelogiškų elementų. Tekstas nuotraukose taip pat dažnai būna iškraipytas ar neįskaitomas.
Bet net ir tikros nuotraukos gali būti naudojamos klaidinti. Vienas iš dažniausių triukų – paimti nuotrauką iš visai kito įvykio ar vietos ir pateikti ją kaip įrodymą kažko kito. Čia padeda „reverse image search” – galite įkelti nuotrauką į Google Images ar TinEye ir pamatyti, kur ji buvo naudojama anksčiau.
Asmeniškai aš visada esu atsargus su nuotraukomis, kurios atrodo per daug tobulos ar per daug šokiruojančios. Jei kažkas atrodo neįtikėtina, greičiausiai taip ir yra. Pavyzdžiui, jei matau nuotrauką su tūkstančiais žmonių mitinge, bet niekur kitur nėra jokių pranešimų apie tokį įvykį – tai aiškus signalas, kad kažkas ne taip.
Emocijos – dezinformacijos geriausias draugas
Štai ko aš išmokau per pastaruosius metus: jei turinys sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – sustok ir pakvėpuok. Dezinformacija sąmoningai taiko į mūsų emocijas, nes žinoma, kad emociškai sužadinti žmonės mažiau kritiškai mąsto ir greičiau dalina turinį.
Prisimenu, kaip kartą pamačiau įrašą apie „naują įstatymą”, kuris tariamai draus žmonėms turėti sodus. Buvau taip supykęs, kad vos nepaspaudžiau „share”. Bet tada sustojau ir pagalvojau – kodėl apie tai nerašo jokie dideli portalai? Pasirodo, tai buvo visiškas melas, sukurtas specialiai provokuoti reakciją.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kokie klausimai mus jaudina – sveikata, pinigai, šeima, tautinė tapatybė. Jie kuria turinį, kuris tiesiogiai kalba į šias temas, dažnai naudodami „mes prieš juos” retoriką. „Jie nori atimti”, „jie slepia”, „jie planuoja” – tokios frazės turėtų įjungti raudoną šviesą.
Dar vienas triukas – naudoti pusiau tiesą. Imama tikra informacija, bet pateikiama be konteksto arba su klaidinančia interpretacija. Pavyzdžiui, statistika gali būti tikra, bet išvados iš jos – visiškai iškraipytos.
Kaip patikrinti informaciją: mano asmeninis algoritmas
Per laiką susikūriau sau tokį patikrinimo procesą, kuris užima vos kelias minutes, bet labai padeda. Pirma, jei kažkas atrodo įdomu ar šokiruojanti, aš niekada nesidalinu iš karto. Duodu sau bent penkias minutes pauzės.
Tada atidarau naują naršyklės langą ir ieškau tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbi naujiena, ją turėtų aprašyti bent keli patikimi portalai. Jei randu tik vieną šaltinį ar tik keistus puslapius – tai jau įtartina.
Naudoju ir faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Tiesos detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „Reuters Fact Check”. Šios svetainės reguliariai tikrina populiarias istorijas ir atskleidžia melus. Dažnai tai, ką tik mačiau socialiniuose tinkluose, jau yra išanalizuota ir paneigta.
Dar vienas naudingas įrankis – pažiūrėti, kas kitas dalina šį turinį. Jei matau, kad informaciją platina tik vienos ideologinės pusės atstovai arba profiliai, kurie nuolat dalina kontroversiškų dalykų, tai irgi signalas. Tikros naujienos paprastai būna dalijamos įvairesnės auditorijos.
Ir svarbiausia – jei negaliu patikrinti, nesidalinu. Geriau praleisti vieną tikrą naujieną, nei paskleisti dešimt melų. Mano reputacija socialiniuose tinkluose yra svarbesnė nei keli „like’ai” už sensacingą įrašą.
Ką daryti, kai draugai dalina nesąmones?
Tai, beje, viena sudėtingiausių situacijų. Matai, kaip tavo draugas, gal net artimas žmogus, dalina akivaizdžią dezinformaciją. Ką daryti? Ignoruoti? Viešai paneigti? Parašyti asmeniškai?
Iš patirties galiu pasakyti – viešas paneigimas dažnai nesukuria nieko gero. Žmogus jaučiasi užpultas, įsijungia gynybinė reakcija, ir jis dar labiau įsitvirtina savo pozicijoje. Tai vadinama „backfire effect” – kai bandymas paneigti įsitikinimą tik jį sustiprina.
Aš paprastai renkuosi asmeninį žinutę. Rašau draugiškai, be pamokymo tono: „Ei, mačiau tavo įrašą. Radau įdomų straipsnį apie tą temą, gal pažiūrėk.” Ir pridedame nuorodą į faktų tikrinimo straipsnį ar patikimą šaltinį. Dažniausiai žmonės vertina, kad kreipiausi privačiai, o ne viešai juos „gėdinau”.
Jei tai šeimos narys ar labai artimas draugas, kuris nuolat dalina dezinformaciją, verta pasikalbėti rimčiau. Ne apie konkrečius įrašus, o apie tai, kaip jie renkasi, kuo pasitikėti. Kartais žmonės tiesiog nežino, kaip patikrinti informaciją, ir jiems reikia pagalbos išmokti tai daryti.
Bet taip pat turiu pripažinti – yra žmonių, kurių nepakeisi. Jei kažkas giliai įsitikinęs sąmokslo teorijomis, jokios faktai nepadės. Tokiais atvejais kartais geriausia strategija – tiesiog nustoti sekti jų įrašus arba apriboti, ką jie mato iš tavo turinio.
Vaikai, paaugliai ir dezinformacija – ypač jautri tema
Jei turite vaikų ar paauglių, kurie naudojasi socialiniais tinklais, tai turi būti prioritetas. Jaunoji karta gauna dar daugiau informacijos iš TikTok, Instagram ir kitų platformų, ir dažnai jiems trūksta patirties atpažinti manipuliaciją.
Svarbu kalbėti su vaikais apie tai, kaip veikia socialiniai tinklai. Paaiškinti, kad algoritmai rodo ne tai, kas tiesa, o tai, kas labiausiai įtraukia. Kad influenceriai dažnai yra apmokomi reklamuoti produktus ar idėjas. Kad net jų bendraamžiai gali dalintis klaidinga informacija netyčia.
Vienas geras būdas – kartu žiūrėti turinį ir diskutuoti. „Kaip manai, ar tai tiesa? Kaip galėtume patikrinti?” Mokyti kritinio mąstymo ne per paskaitas, o per praktiką. Rodyti pavyzdžiu – jei patys tikrinate informaciją prieš dalindamiesi, vaikai tai pastebės.
Taip pat svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikai nebijo prisipažinti, jei patikėjo kažkuo, kas pasirodė esąs melas. Jei juos barti ar šaipytis, jie tiesiog nustos su jumis dalintis. O jei jie atvirai kalba apie tai, ką mato internete, jūs galite padėti jiems išmokti atskirti tiesą nuo melo.
Kodėl aš vis dar tikiu, kad galime būti protingesni už algoritmus
Žinau, kad šis straipsnis gali skambėti pesimistiškai. Dezinformacija visur, manipuliacija neišvengiama, pasitikėti niekuo negalima… Bet iš tiesų aš esu optimistas. Manau, kad mes galime išmokti navigoti šioje naujoje informacinėje erdvėje.
Svarbiausia – pripažinti problemą. Kol manome, kad „aš niekada nepatikėčiau dezinformacija”, esame pažeidžiami. Visi mes galime būti apgauti, visi turime savo silpnų vietų. Bet kai tai suprantame, galime būti atsargesni.
Antra – tai yra įgūdis, kurį galima išmokti. Kaip ir vairuoti automobilį ar naudotis kompiuteriu, kritinis mąstymas socialiniuose tinkluose yra praktika. Kuo dažniau tikrinate informaciją, tuo lengviau tai darote. Kuo daugiau klaidų pastebite, tuo geriau atpažįstate šablonus.
Trečia – mes galime padėti vieni kitiems. Kai matau, kad kažkas dalina dezinformaciją, aš nemanau „koks kvailys”. Manau „kaip galėčiau padėti?” Mes visi esame vienoje valtyje, ir tik kartu galime išmokti plaukti šiose drumstose vandenyse.
Ir galiausiai – nepamirškite, kad socialiniai tinklai yra įrankis, ne tiesa pati savaime. Jie gali būti naudingi, jungti žmones, platinti svarbią informaciją. Bet jie taip pat gali būti naudojami manipuliuoti ir skleisti melą. Kaip ir su bet kuriuo įrankiu, viskas priklauso nuo to, kaip jį naudojame.
Taigi taip – dezinformacija yra rimta problema. Bet mes ne bejėgiai. Kiekvienas kartas, kai sustoję patikrinate faktą prieš dalindamiesi, kiekvienas kartas, kai padedame draugui atpažinti melą, kiekvienas pokalbis su vaiku apie kritinį mąstymą – tai maži, bet svarbūs žingsniai teisinga kryptimi. Ir jei visi darysime tuos žingsnius, galbūt socialiniai tinklai taps šiek tiek sveikesne vieta.