Kodėl socialiniai tinklai tapo klaidinančios informacijos šaltiniu
Prisimenu laiką, kai naujienos ateidavo su rytiniu laikraščiu arba vakariniu televizijos žinių laidu. Dabar informacija plūsta nepaliaujamu srautu – Facebook, Instagram, TikTok, Twitter. Problema ta, kad kartu su tikromis naujienomis ateina ir visokių nesąmonių, pusiau tiesų ir tiesiog išgalvotų istorijų.
Socialiniai tinklai veikia pagal algoritmų logiką – jie rodo tai, kas kelia emocijas, kas verčia klikščinti, dalintis, komentuoti. O žinote, kas kelia daugiausiai emocijų? Skandalingi, šokiruojantys, piktinantys dalykai. Net jei jie nėra visiškai tikri. Algoritmas nesvarsto, ar informacija teisinga – jis tiesiog žiūri, ar ji veiksminga.
Dar vienas aspektas – bet kas gali skelbti bet ką. Nebereikia būti žurnalistu ar turėti redakciją. Sukūrei paskyrą, parašei tekstą, pridėjai įspūdingą nuotrauką – ir voila, tavo „naujiena” keliauja pasaulin. Kai kurie tai daro netyčia, tikėdami, kad dalinasi tiesa. Kiti – visiškai sąmoningai, siekdami manipuliuoti nuomone, platinti propagandą ar tiesiog užsidirbti iš klikų.
Pagrindiniai klaidinančių naujienų požymiai
Išmokau atpažinti tam tikrus signalus, kurie iškart verčia sustoti ir pagalvoti. Pirmas dalykas – antraštė. Jei ji rėkia didžiosiomis raidėmis, naudoja daug šauktukinių ženklų arba žada „ŠOKIRUOJANČIĄ TIESĄ, KURIĄ SLEPIA VALDŽIA”, greičiausiai kažkas ne taip. Normalios naujienos nebando tavęs išgąsdinti ar sušokiruoti jau pačioje antraštėje.
Emocinis krūvis – kitas svarbus požymis. Jei tekstas akivaizdžiai bando sukelti pyktį, paniką, neapykantą ar pernelyg stiprų susižavėjimą, sustok. Profesionalūs žurnalistai stengiasi pateikti faktus, o ne manipuliuoti jausmais. Taip, naujienos gali būti jaudinančios savaime, bet skirtumas tarp „šis įvykis sukėlė susirūpinimą” ir „VISI TURĖTŲ PANIKOJ BĖGTI Į KALNUS” yra akivaizdus.
Šaltinių trūkumas taip pat turėtų kelti klausimų. Jei straipsnyje rašoma „ekspertai teigia”, bet nenurodoma, kokie ekspertai, arba „tyrimai rodo”, bet nenurodoma, kokie tyrimai – tai raudona vėliavėlė. Patikimi šaltiniai visada nurodo, iš kur gauta informacija. Net jei tai anoniminiai šaltiniai, rimti leidiniai paaiškina, kodėl jie anoniminiai ir kodėl jiems galima pasitikėti.
Dar vienas dalykas – data. Pastebėjau, kad dažnai socialiniuose tinkluose dalijamasi senomis naujienomis, tarsi jos būtų šviežios. Nuotrauka iš potvynio prieš penkerius metus staiga tampa „vakarykščiu įvykiu”. Visada verta patikrinti, kada tai iš tikrųjų nutiko.
Kaip patikrinti informaciją prieš ja patikint
Turiu tokią taisyklę – jei kažkas atrodo per daug neįtikėtina, greičiausiai taip ir yra. Bet neįtikėtini dalykai kartais nutinka, todėl reikia patikrinti. Pirmiausia – Google paieška. Paprasčiausias būdas. Įvesk pagrindinius žodžius, pažiūrėk, ar apie tai rašo kiti šaltiniai. Jei apie „didžiulį skandalą” rašo tik viena keista svetainė, o visi kiti nutyli – matyt, skandalo nėra.
Atvirkštinė paveikslėlių paieška – nuostabus įrankis. Dešiniuoju pelės klavišu spustelk ant nuotraukos, pasirink „ieškoti vaizdo Google” (arba panašią parinktį). Taip sužinosi, ar ta nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma, ar gal ji paimta iš visai kito konteksto. Dažnai matau, kaip nuotraukos iš filmų, pratybų ar senų įvykių naudojamos iliustruoti „šviežias naujienas”.
Faktų tikrinimo svetainės – jų dabar yra nemažai. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” turi panašią rubriką, yra ir tarptautiniai portalai kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact”. Jie tiria populiarias istorijas ir parodo, kas jose tiesa, o kas ne. Verta į juos užsukti, kai kyla abejonių.
Dar vienas patarimas – pažiūrėk į svetainės adresą. Kartais sukuriamos svetainės, kurios atrodo panašiai į žinomus naujienų portalus, bet adrese būna mažas skirtumas. Pvz., vietoj „lrytas.lt” gali būti „lrytas-naujienos.lt” ar panašiai. Tai klasikinis apgavystės būdas.
Psichologiniai triukai, kuriais naudojamasi
Supratau, kad klaidinančios informacijos kūrėjai puikiai išmano žmogaus psichologiją. Vienas iš galingiausių įrankių – patvirtinimo šališkumas. Mes linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų jau turimas nuostatas. Jei aš manau, kad politikas X yra blogas, lengvai patikėsiu bet kokia negatyvia informacija apie jį, net jei ji nepagrįsta. Jei manau, kad Y produktas kenksmingas, iškart tikėsiu straipsniu, kuris tai „įrodo”.
Socialinis įrodymas – dar vienas triukas. Jei matau, kad įrašą pasidalino 50 tūkstančių žmonių, automatiškai manau, kad jis tikriausiai teisingas. Kodėl tiek daug žmonių dalintųsi melu? Bet iš tikrųjų žmonės dažnai dalijasi neskaitę, arba patikėję antrašte, arba tiesiog norėdami parodyti savo poziciją. Populiarumas nėra tiesos garantas.
Skubumas ir baimė – klasikiniai manipuliavimo įrankiai. „Dalink kol neištrynė!”, „Tai nutiks per 48 valandas!”, „Jei nepersiųsi, prarasi galimybę!”. Tokios frazės skirtos išjungti kritinį mąstymą ir priversti veikti impulsyviai. Kai jaučiu, kad kažkas bando mane paskubinti, tyčia sulėtinu ir pagalvoju dar kartą.
Socialinių tinklų algoritmai ir jų įtaka
Algoritmai kuria tai, kas vadinama „informacine burbulu” arba „aido kamera”. Jei dažnai skaitai tam tikro tipo turinį, algoritmas rodo tau daugiau panašaus. Jei klikti ant sensacingų antraščių, gausi daugiau sensacijų. Pamažu tavo informacinis pasaulis susiaurėja – matai tik tai, kas sutampa su tavo pažiūromis ir pomėgiais.
Tai nėra sąmokslas, tai tiesiog verslo modelis. Socialiniai tinklai uždirba iš reklamos, o reklamos vertė priklauso nuo to, kiek laiko praleidžiame platformoje. Todėl algoritmas optimizuotas maksimaliai mus užkabinti, laikyti prisegtuosius prie ekrano. O kas labiausiai užkabina? Turinys, kuris kelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą, susižavėjimą.
Pastebėjau, kad algoritmai taip pat skatina poliarizaciją. Nuosaikioms, subalansuotoms nuomonėms sunku konkuruoti su ryškiomis, kategoriškomis pozicijomis. Todėl pamažu diskursas radikalėja – vidurio pozicijos tiesiog nepasiekia auditorijos, nes algoritmas joms neduoda prioriteto.
Ką su tuo daryti? Sąmoningai ieškoti įvairių šaltinių. Jei paprastai skaitai vieną naujienų portalą, pabandyk ir kitus. Jei seki tam tikros ideologijos atstovus, pasek ir kitokių pažiūrų žmonių. Tai nepatogus procesas – susiduriame su nuomonėmis, kurios mums nepatinka. Bet tai sveikesnis būdas formuoti pasaulėžiūrą nei gyventi burbule.
Praktiniai įrankiai ir įpročiai kasdienai
Susikūriau keletą paprastų įpročių, kurie padeda nepasiklysti informacijos sraute. Pirmas – trijų šaltinių taisyklė. Jei kažkas atrodo svarbu, patikrinu bent tris nepriklausomus šaltinius. Jei visi trys patvirtina – greičiausiai tiesa. Jei randa tik vienas ar nė vienas – labai abejotina.
Antras įprotis – sustabdyti pirštą prieš dalindamasis. Prieš paspausdamas „share” mygtuką, užduodu sau kelis klausimus: ar perskaičiau visą straipsnį ar tik antraštę? Ar žinau, kas tai parašė? Ar esu tikras, kad tai tiesa? Ar tai naudinga dalintis? Kartais atsakymas būna „ne”, ir tuomet tiesiog nespaudžiu mygtuko.
Trečias dalykas – įsidiegiau naršyklės plėtinius, kurie padeda atpažinti nepatikimus šaltinius. Yra įrankių kaip „NewsGuard”, kurie vertina naujienų svetainių patikimumą. Tai ne tobula sistema, bet papildomas saugiklis.
Dar vienas naudingas įprotis – sekti faktų tikrinimo organizacijas socialiniuose tinkluose. Jie reguliariai skelbia paneigimus populiarių mitų ir klaidingų naujienų. Tai tarsi vakcinacija nuo dezinformacijos – sužinai apie apgavystes dar prieš jas sutinkant savo srautoje.
Verta išmokti atpažinti „clickbait” antraštes ir jų vengti. Jei antraštė užduoda klausimą, į kurį galima atsakyti „ne”, atsakymas greičiausiai ir yra „ne”. Jei antraštė sako „nepatikėsite, kas nutiko toliau”, greičiausiai nieko ypatingo nenutiko. Jei rašoma „gydytojai nekenčia jos dėl šio paprasto triuko”, tai tikrai ne medicinos laimėjimas.
Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie tiki klaidinančiomis naujienomis
Tai sudėtingiausia dalis. Lengva patikrinti faktus sau, bet kaip reaguoti, kai tavo draugas ar giminaitis dalijasi akivaizdžiais nesąmonėmis? Išmokau, kad tiesus konfrontavimas retai veikia. Jei tiesiog parašai „tai melas!” arba „tu kvailas, jei tuo tiki”, žmogus tik užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje.
Geriau veikia smalsumas ir klausimai. „Įdomu, iš kur tai sužinojai?”, „Ar yra daugiau šaltinių apie tai?”, „Kaip manai, kodėl kiti apie tai nerašo?”. Klausimai skatina patį žmogų pagalvoti, o ne jaustis puolamam. Kartais tai neveikia – kai kurie žmonės taip giliai įsitikinę, kad jokie klausimai nepadeda. Bet bent jau nemažini šansų juos pasiekti.
Svarbu suprasti, kodėl žmogus tiki tuo, kuo tiki. Dažnai tai ne apie faktus, o apie emocijas, tapatybę, bendruomenės jausmą. Jei kažkas tiki sąmokslo teorija, ji gali būti dalis jo pasaulėžiūros, būdas paaiškinti sudėtingą pasaulį, būdas jaustis esant „žinančiųjų” grupėje. Vien faktų pateikimas to nepakeis.
Kai įmanoma, geriau dalintis asmenine patirtimi nei abstrakčiais faktais. „Aš pats patikrinau ir radau, kad…” skamba įtikinamiau nei „ekspertai sako…”. Žmonės labiau pasitiki asmeninėmis istorijomis nei statistika.
Ir kartais tiesiog reikia pripažinti, kad nepakeisi žmogaus nuomonės. Tai ne pralaimėjimas – tai realybės pripažinimas. Galima sutarti nesutarti ir vis tiek išlaikyti santykius. Ne kiekviena kova verta kovoti, ne kiekvienas argumentas verta laimėti.
Kai informacijos srautas tampa per didelis
Jaučiu, kad vis daugiau žmonių patiria informacijos nuovargį. Per daug naujienų, per daug nuomonių, per daug triukšmo. Norisi tiesiog viską išjungti. Suprantu tą jausmą – pats jį patiriu. Bet visiškas atsiribojimas nuo informacijos irgi nėra sprendimas, ypač demokratinėje visuomenėje, kur mūsų sprendimai turi reikšmės.
Vietoj to bandau praktikuoti sąmoningą informacijos vartojimą. Nusistatau konkrečius laikus, kada skaitau naujienas – pavyzdžiui, rytą ir vakare po 20 minučių. Ne visą dieną slankiodamas srautą. Pasirenkiu kelis patikimus šaltinius ir juos sekiu reguliariai, vietoj chaotiško naršymo.
Išjungiau daugumą pranešimų. Nebereikia žinoti kiekvienos naujienos tą pačią sekundę, kai ji pasirodo. Pasaulis nesugrius, jei sužinosiu apie įvykį po valandos ar dviejų. Šis paprastas žingsnis labai sumažino streso lygį.
Taip pat išmokau skirti „žinojimo būtinybės” ir „smalsaus susidomėjimo” ribą. Yra dalykų, kuriuos tikrai verta žinoti – kas vyksta mano šalyje, svarbūs pasauliniai įvykiai, informacija, kuri gali paveikti mano gyvenimą. O yra begalė dalykų, kurie tiesiog įdomūs ar pramogaujantys, bet ne būtini. Nebandau žinoti visko – tai neįmanoma ir nesveikas siekis.
Kur link judame ir ką galime padaryti
Problema su klaidinančiomis naujienomis nedings savaime. Priešingai, technologijos tobulėja, dirbtinis intelektas jau gali kurti įtikinamą tekstą ir vaizdo medžiagą. „Deepfake” technologija leidžia sukurti vaizdo įrašus, kuriuose žmonės sako dalykus, kurių niekada nesakė. Ateityje bus dar sunkiau atskirti tiesą nuo melo.
Bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos. Paprasčiausias būdas – būti atsakingam vartotojui ir dalintoju. Netikrinti informacijos prieš ją dalindamasis yra tarsi vairuoti neblaiviam – galbūt nieko blogo nenutiks, bet rizikuoji pakenkti sau ir kitiems.
Galime reikalauti daugiau iš platformų. Socialiniai tinklai turėtų labiau stengtis kovoti su dezinformacija, aiškiau žymėti patikrintą turinį, geriau veikti prieš koordinuotas manipuliavimo kampanijas. Kaip vartotojai turime teisę to reikalauti ir palaikyti platformas, kurios tai daro.
Svarbu palaikyti kokybišką žurnalistiką. Taip, kartais naujienos būna už mokamo priėjimo sienos, bet profesionalus žurnalizmas kainuoja. Žurnalistai, kurie tikrina faktus, vyksta į įvykių vietas, kalbina šaltinius, turi redaktorius – jie visi turi būti apmokėti. Jei norime turėti patikimą informaciją, turime būti pasirengę už ją mokėti, ar tai būtų prenumerata, ar parama nepriklausomiems leidiniams.
Švietimas irgi esminis. Medijų raštingumas turėtų būti mokomas mokyklose, ne kaip atskiras dalykas, bet integruotas į įvairius dalykus. Vaikai ir paaugliai, kurie užauga su socialiniais tinklais, turi mokėti kritiškai vertinti informaciją. Tai ne mažiau svarbu nei matematika ar gimtoji kalba.
Galiausiai, verta prisiminti, kad tobulas informacijos vartojimas neįmanomas. Visi kartais suklysdame, patikėsime kažkuo, kas pasirodys netiesa, pasidalinsime kažkuo, ko neturėjome. Tai žmogiška. Svarbu ne niekada neklysti, o būti pasirengusiam pripažinti klaidą, pataisyti ją ir toliau stengtis geriau. Informacijos ekologijos kūrimas yra nuolatinis procesas, ne vienkartinis pasiekimas.
Kiekvienas kartas, kai sustojame prieš paspausdami „dalintis”, kai užduodame klausimą „ar tai tikra?”, kai ieškome papildomų šaltinių – tai mažas žingsnis teisingą kryptimi. Tūkstančiai tokių mažų žingsnelių gali pakeisti mūsų bendrą informacinę aplinką. Ne iš karto, ne lengvai, bet įmanoma. Ir tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.