Kodėl mūsų smegenys taip lengvai „perka” netiesą?
Žinot, kas įdomiausia? Mūsų smegenys yra nuostabūs organai, bet jie turi vieną rimtą trūkumą – mėgsta greitai priimti sprendimus ir ieškoti informacijos, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir būtent dėl šio mechanizmo mes taip lengvai tampame dezinformacijos aukomis.
Kai naršome socialiniuose tinkluose ar skaitome naujienas, mūsų smegenys veikia tarsi greito maisto restorane – norime informacijos čia ir dabar, be jokio kruopštaus „kramtymo”. Jei antraštė sukelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, džiaugsmą), mes linkę ja patikėti iš karto, net neperskaitę viso straipsnio. O jei ta informacija dar ir sutampa su mūsų įsitikinimais? Na, tada ji atrodo kaip absoliuti tiesa!
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino šiuos psichologinius triukus. Jie kuria turinį, kuris veikia kaip emocinis smūgis – staigus, netikėtas ir labai įsimenantis. Todėl pirmasis žingsnis apsisaugant nuo melo – suprasti, kad mes visi esame pažeidžiami. Net protingiausi, išsilavinę žmonės gali „įkąsti” į gerai paruoštą dezinformacijos kabliuką.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti įtartiną turinį
Mokiausi atpažinti melagingus pranešimus per metus, ir dabar galiu pasakyti – yra aiškių požymių, kurie turėtų sukelti įtarimą. Pirmas dalykas, į kurį visada kreipiuosi dėmesį, yra šaltinio patikimumas. Jei straipsnį skelbia svetainė su keistai skambančiu pavadinimu, pavyzdžiui, „TiesosŽinios24.lt” ar „RealiNaujienos.info”, tai jau pats savaime yra įspėjamasis signalas.
Antraštės – tai atskiras menas dezinformacijos pasaulyje. Jei matote DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS parašytą antraštę su daugybe šauktukinių ženklų ir žodžiais „ŠOKAS!”, „NIEKAS NEDRĮSTA PASAKYTI!”, „SLAPTAI NUFILMUOTA!” – sustokite. Rimti žurnalistai taip nerašo. Tikros naujienos organizacijos neturi poreikio šaukti iš visų jėgų, kad pritrauktų dėmesį.
Dar vienas akivaizdus požymis – gramatikos ir stiliaus klaidos. Profesionalūs žurnalistai ir redaktoriai tikrina tekstus prieš juos publikuodami. Jei straipsnyje pilna keistų sakinių konstrukcijų, rašybos klaidų ar netgi skirtingų šriftų (dažnai tai rodo, kad tekstas buvo kopijuotas iš įvairių šaltinių), greičiausiai tai nėra patikimas šaltinis.
Taip pat atkreipkite dėmesį į datos ir autorius. Dezinformacijos straipsniuose dažnai trūksta aiškios datos arba jie pateikia seną informaciją kaip naują. Autorius gali būti nenurodytas arba pasislėpęs už pseudonimo. Kodėl žurnalistas norėtų slėpti savo tapatybę, jei rašo tiesą?
Nuotraukos ir vaizdo įrašai – kai akys gali apgauti
Kadaise sakydavo „nuotrauka neveria tūkstančio žodžių”, bet šiandien turėčiau pasakyti „nuotrauka gali meluoti geriau nei tūkstantis žodžių”. Technologijos tapo tokios pažengusios, kad sukurti įtikinamą netikrą vaizdą ar net vaizdo įrašą yra gana paprasta.
Vienas klasikinis triukas – senos nuotraukos naudojimas naujame kontekste. Pavyzdžiui, nuotrauka iš 2015 metų protestų Graikijoje gali būti pateikta kaip „šiandieninis įvykis Vilniuje”. Kaip tai patikrinti? Naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką! Tiesiog nukopijuokite nuotrauką į Google Images ar TinEye paieškos sistemą, ir pamatysite, kur ta nuotrauka buvo naudota anksčiau.
Deepfake technologija – tai jau kitas lygis. Dirbtinio intelekto pagalba galima sukurti vaizdo įrašus, kuriuose žmonės sako dalykus, kurių niekada nesakė. Nors tikrai geri deepfake’ai vis dar reikalauja nemažų resursų, jie tampa vis prieinamesni. Kaip juos atpažinti? Atkreipkite dėmesį į nenatūralius veido judesius, keistą mirksėjimą, lūpų sinchronizacijos problemas ar netikėtus fono pasikeitimus.
Dar vienas patarimas – jei vaizdo įrašas ar nuotrauka atrodo per daug sensacinga, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Prieš dalindamiesi tokiu turiniu, paieškokite, ar kiti patikimi šaltiniai apie tai praneša. Jei tokio įspūdingo įvykio niekas daugiau nepastebi – tai įtartina.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Facebook, Instagram, TikTok, Twitter – šios platformos tapo pagrindiniu dezinformacijos platinimo kanalu. Kodėl? Nes čia informacija sklinda greitai, emociškai ir dažnai be jokios kritinės analizės. Matote įrašą, kuris sukelia stiprią reakciją, paspaudžiate „pasidalinti” – ir štai jau tapote dezinformacijos grandinės dalimi.
Vienas didžiausių pavojų – echo chambers arba „aido kameros”. Socialinių tinklų algoritmai rodo mums turinį, kuris mums patinka, su kuriuo sutinkame. Rezultatas? Mes matome vis daugiau panašios informacijos ir vis labiau įsitikiname savo tiesumu, net jei ta informacija yra klaidinga. Išeitis? Sąmoningai ieškokite įvairių nuomonių, sekite skirtingų pažiūrų šaltinius, neužsidarykite informaciniame burbule.
Dar vienas svarbus dalykas – botai ir netikri profiliai. Didelė dalis socialinių tinklų aktyvumo yra dirbtinė. Automatizuotos paskyros kuria iliuziją, kad tam tikra nuomonė ar informacija yra labai populiari, nors iš tikrųjų ją palaiko tik nedidelė grupė žmonių. Kaip atpažinti botą? Žiūrėkite į profilio istoriją – jei paskyra sukurta neseniai, turi mažai sekėjų, bet labai aktyviai dalina politinį ar kontroversinį turinį, tai greičiausiai ne tikras žmogus.
Praktinis patarimas: prieš dalindamiesi bet kokiu įrašu, sustokite ir užduokite sau tris klausimus: Ar žinau, kas yra šio turinio šaltinis? Ar tikrinau, ar ši informacija teisinga? Kodėl noriu tuo pasidalinti – ar dėl to, kad tai svarbu, ar dėl to, kad tai sukelia stiprią emociją?
Faktų tikrinimo įrankiai – jūsų geriausieji draugai
Gera žinia ta, kad neturite būti profesionalus žurnalistas ar tyrėjas, kad patikrintumėte informaciją. Egzistuoja daugybė nemokamų įrankių, kurie padės jums atskirti tiesą nuo melo.
Pirmiausia – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Faktai tikrintojai”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tiria viralinius teiginius ir praneša, ar jie teisingi. Jei kažkas atrodo įtartina, tiesiog įveskite pagrindinius žodžius į šių svetainių paieškos laukelį.
Google paieška – tai galingas įrankis, jei mokate juo naudotis. Kai skaitote įtartiną teiginį, nukopijuokite jį į Google ir pridėkite žodžius „fact check” ar „debunked” (paneigta). Dažnai rasite, kad kažkas jau yra išnagrinėjęs šį klausimą.
Anksčiau minėjau atvirkštinę vaizdo paiešką – tai būtina turėti savo įrankių arsenale. Taip pat naudinga yra „Who.is” tipo svetainės, kurios leidžia patikrinti, kas yra svetainės savininkas, kada ji buvo sukurta. Jei naujienų svetainė buvo įregistruota prieš tris mėnesius kažkurioje egzotiškoje šalyje, bet skelbiasi kaip „Lietuvos naujienų portalas” – tai aiškus melo požymis.
Dar vienas naudingas įrankis – Wikipedia. Taip, žinau, visi sako, kad Wikipedia nėra patikimas šaltinis, bet iš tikrųjų tai puikus pradinis taškas. Straipsniai apie svarbias temas yra gerai prižiūrimi, o apačioje rasite nuorodas į pirminius šaltinius, kuriuos galite patikrinti.
Kritinio mąstymo ugdymas – ilgalaikė investicija
Įrankiai yra puikūs, bet svarbiausia – išsiugdyti kritinio mąstymo įgūdžius. Tai tarsi mentalinius raumenis, kuriuos reikia nuolat treniruoti. Kuo dažniau praktikuosite skeptišką, bet atvirą požiūrį į informaciją, tuo lengviau jums bus atpažinti dezinformaciją.
Viena geriausių praktikų – visada klausti „kodėl?” Kodėl man rodoma ši informacija? Kodėl ji pateikta būtent tokiu būdu? Kodėl šis šaltinis nori, kad aš tuo patikėčiau? Kas gauna naudos iš to, kad aš patikėčiau šia informacija?
Taip pat svarbu suprasti savo pačių šališkumus. Visi mes turime sritis, kuriose esame emocingesni ar labiau įsitikinę. Būtent šiose srityse esame labiausiai pažeidžiami dezinformacijos atžvilgiu. Jei labai rūpi aplinkosauga, būsite linkę patikėti bet kokia informacija, kuri patvirtina jūsų nuogąstavimus apie klimato kaitą, net jei ta informacija yra perdėta ar netgi klaidinga.
Mokykite vaikus ir paauglius kritinio mąstymo jau dabar. Kalbėkitės su jais apie tai, ką jie mato internete, kaip jie sprendžia, kuo tikėti. Medijų raštingumas turėtų būti dėstomas mokyklose kaip atskiras dalykas, nes tai tapo būtina XXI amžiaus kompetencija.
Kaip elgtis, kai jau pasidalinote netikra informacija
Nutiko. Visi kartais suklysta. Pasidalinote straipsniu, kuris pasirodė esąs melas ar dezinformacija. Kas dabar? Pirmiausia – nepulkite į gynybą ir neieškokite pasiteisinimų. Tai normalu suklysti, bet svarbu, kaip reaguojate į klaidą.
Geriausias variantas – viešai pripažinti klaidą. Parašykite naują įrašą, kuriame paaiškinate, kad ankstesnė informacija buvo neteisinga, ir pateikite nuorodą į patikrintus faktus. Taip, gali būti šiek tiek nepatogu, bet tai rodo jūsų sąžiningumą ir atsakomybę.
Jei matote, kad kažkas iš jūsų draugų ar šeimos narių dalina dezinformaciją, reaguokite švelniai, bet tvirtai. Nevadinkite jų kvailiais ar lengvatikiais – tai tik privers juos užsidaryti ir dar labiau įsitvirtinti savo pozicijoje. Vietoj to, pasidalinkite faktų tikrinimo šaltiniais, užduokite klausimus, kurie paskatintų juos pačius kritiškai pamąstyti.
Atminkite, kad dezinformacijos platinimas gali turėti realių pasekmių. Netikros sveikatos informacijos platinimas gali kenkti žmonių sveikatai. Melagingi politiniai teiginiai gali paveikti rinkimų rezultatus. Suklastoti įvykiai gali sukelti tikrą paniką ar net smurtą. Tai nėra nekaltas žaidimas – tai rimta problema, ir kiekvienas iš mūsų turime atsakomybę nepadėti jai plisti.
Kai tiesa tampa ginklu: kaip išlikti sveiko proto pasaulyje, kupiname triukšmo
Baigiant šį pokalbį, noriu pasakyti – nesijaudinkite per daug. Taip, dezinformacija yra didelė problema, bet tai nereiškia, kad turite abejoti viskuo ir visiems. Tai būtų kitas kraštutinumas, kuris taip pat nėra sveikas.
Tikslas nėra tapti paranojiku, kuris netiki niekuo ir niekuo. Tikslas – tapti informuotu, kritiškai mąstančiu piliečiu, kuris moka atskirti patikimą informaciją nuo šiukšlių. Tai kaip mokytis plaukti – iš pradžių gali būti baugu, bet kai išmokstate, jaučiatės saugiai vandenyje.
Praktikuokite šiuos įgūdžius kasdien. Kiekvieną kartą, kai skaitote naujieną ar matote įrašą socialiniuose tinkluose, skirti bent kelias sekundes pagalvoti: ar tai atrodo patikima? Ar turiu patikrinti? Ar verta tuo dalintis? Su laiku tai taps automatine reakcija, kaip žiūrėti į abi puses prieš pereinant gatvę.
Ir štai dar kas svarbu – kalbėkitės apie tai su kitais. Dalijantis patirtimi, patarimais, pavyzdžiais, kaip atpažinote dezinformaciją, padedame vieni kitiems. Sukuriame bendruomenę, kuri vertina tiesą ir faktus, o ne sensacijas ir emocijas.
Gyvename įdomiame, bet sudėtingame laikotarpyje. Informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje, bet kartu ir dezinformacijos. Tačiau turime ir daugiau įrankių, žinių, galimybių apsiginti. Naudokitės jais. Būkite smalsūs, bet atsargūs. Būkite atviri naujoms žinioms, bet ne naivūs. Ir svarbiausia – nepaliaukite mokytis. Dezinformacijos metodai keičiasi, todėl ir mes turime nuolat tobulėti.
Apsaugoti save nuo melo skaitmeninėje erdvėje – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Bet žinokite ką? Jūs jau padarėte pirmą žingsnį perskaitę šį straipsnį. Dabar tik tęskite šį kelią, ir netrukus pastebėsite, kaip lengviau tampa orientuotis informacijos jūroje. O kai patys išmoksite, padėkite kitiems – nes tik kartu galime sukurti sveikesnę, teisingesnę informacinę aplinką mums visiems.