Kodėl dezinformacija tapo tokia įprasta
Internetas fundamentaliai pakeitė informacijos sklaidą – tai, kas anksčiau užtruktų savaites ar mėnesius, dabar pasiekia milijonus žmonių per kelias sekundes. Tačiau kartu su šiomis galimybėmis atsirado ir rimta problema: melagingų pranešimų, klaidinančios informacijos ir tiesiog prasimanymų lavina tapo kasdienybe.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys, bet jos mastai ir poveikis šiandien yra nepalyginamai didesni nei bet kada anksčiau. Socialiniai tinklai, diskusijų forumai, tinklaraščiai ir net atrodytų patikimi naujienų portalai kartais platina nepatikrintą ar tyčia klaidinančią informaciją. Žmonės dažnai dalijasi straipsniais neperskaitę jų iki galo, remdamiesi vien antrašte, kuri gali būti suformuluota taip, kad sukeltų emocijas, o ne perteiktų tikslią informaciją.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl dezinformacija taip lengvai plinta, yra tai, kad ji dažnai patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu – mes linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri sutampa su mūsų pasaulėžiūra, ir atmesti tai, kas jai prieštarauja. Todėl net išsilavinę, kritiškai mąstantys žmonės gali tapti dezinformacijos aukomis, ypač kai ji pateikiama profesionaliai atrodančiame kontekste.
Pagrindiniai melagingų pranešimų požymiai
Atpažinti dezinformaciją ne visada paprasta, bet yra keletas aiškių ženklų, kurie turėtų sukelti įtarimą. Pirmas ir akivaizdžiausias – sensacingos, emocijas kurstančios antraštės. Jei antraštė atrodo pernelyg skandalinga, šokiruojanti ar tiesiog per gera, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Profesionalūs žurnalistai vengia tokių formuluočių, nes jų tikslas – informuoti, o ne manipulioti skaitytojo emocijomis.
Antras svarbus požymis – šaltinių trūkumas arba neaiškūs šaltiniai. Patikimas straipsnis visada nurodo, iš kur gauta informacija: ar tai oficialūs dokumentai, ekspertų komentarai, tyrimų duomenys. Jei tekstas pilnas teiginių be jokių nuorodų, arba šaltiniai nurodyti miglotai („ekspertai teigia”, „tyrimai rodo”, „žinomi šaltiniai praneša”), tai rimtas signalas suabejoti.
Trečias aspektas – autoriaus ir leidinio patikimumas. Ar autorius turi kompetenciją rašyti apie šią temą? Ar galite rasti informacijos apie jį? Ar svetainė, kurioje paskelbtas straipsnis, turi aiškią redakcinę politiką, kontaktinę informaciją, redaktorių komandą? Dezinformaciją dažnai platina anoniminiai ar pseudoniminiai autoriai per svetaines be jokios atsakomybės struktūros.
Ketvirtasis požymis, į kurį verta atkreipti dėmesį – datos ir kontekstas. Seni straipsniai dažnai vėl iškyla socialiniuose tinkluose be datos nuorodos, sukurdami įspūdį, kad tai šviežia informacija. Taip pat dažnai ištraukiamos citatos ar faktai iš konteksto, kas visiškai pakeičia jų prasmę. Visada verta patikrinti, kada straipsnis buvo parašytas ir ar jis vis dar aktualus.
Kaip veikia šiuolaikinė dezinformacijos mašina
Šiuolaikinė dezinformacija nėra atsitiktinis reiškinys – tai dažnai gerai organizuota veikla su konkrečiais tikslais. Kai kurios šalys ir organizacijos investuoja milijonus į dezinformacijos kampanijas, siekdamos įtakoti viešąją nuomonę, rinkimus ar politinius sprendimus. Šios kampanijos naudoja sudėtingas strategijas, įskaitant botų tinklus, kurie automatiškai platina tam tikrą turinį, ir tikrus žmones, apmokamus už melagingų pranešimų skleidimą.
Algoritmai, kuriuos naudoja socialiniai tinklai, netyčia prisideda prie problemos. Šie algoritmai sukurti maksimaliai sudominti vartotoją ir išlaikyti jį platformoje kuo ilgiau. Deja, tai reiškia, kad jie dažnai teikia pirmenybę sensacingam, emocijas keliančiam turiniui, net jei jis nėra tikslus. Taip sukuriama informacinė burbulas – žmonės mato vis daugiau panašaus turinio, kuris sustiprina jų įsitikinimus, nepriklausomai nuo to, ar jie pagrįsti tikrove.
Dar viena svarbi dezinformacijos platinimo strategija – vadinamieji „trollių ūkiai”. Tai organizacijos, kuriose žmonės dirba specialiai kurdami ir platindami klaidinančią informaciją. Jie kuria netikras paskyras, kurios atrodo kaip tikrų žmonių profiliai, ir aktyviai dalyvauja diskusijose, siekdami pakeisti viešąją nuomonę ar sukelti nesantaiką. Šie profiliai gali turėti šimtus draugų, reguliariai skelbti įvairų turinį ir atrodyti visiškai autentiški.
Faktų tikrinimo įrankiai ir metodai
Laimei, egzistuoja nemažai būdų patikrinti informaciją prieš ja patikint ar ja pasidalijant. Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – paieška Google ar kitose paieškos sistemose. Jei informacija tikra ir svarbi, greičiausiai apie ją rašys keli patikimi šaltiniai. Jei randamas tik vienas šaltinis arba tik abejotinos reputacijos svetainės, tai rimtas signalas.
Faktų tikrinimo organizacijos tapo neatsiejama šiuolaikinio žurnalizmo dalimi. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu žinomos organizacijos kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kitos. Šios organizacijos sistemingai tikrina viešojoje erdvėje cirkuliuojančius teiginius ir skelbia išsamius tyrimus. Prieš patikint kokiu nors šokiruojančiu teiginiu, verta patikrinti, ar jį jau neištyrė faktų tikrintojai.
Atvirkštinė vaizdo paieška – dar vienas naudingas įrankis, ypač kai kalbama apie fotografijas ar vaizdo įrašus. Dažnai senos nuotraukos naudojamos iliustruoti visiškai kitokius įvykius. Naudojant „Google Images” atvirkštinę paiešką, galima greitai sužinoti, kada ir kokiame kontekste nuotrauka buvo pirmą kartą paskelbta. Panašiai veikia ir vaizdo įrašų tikrinimo įrankiai, nors jie šiek tiek sudėtingesni naudoti.
Dar vienas praktiškas metodas – patikrinti URL adresą. Dezinformaciją platinančios svetainės dažnai stengiasi atrodyt kaip patikimi naujienų portalai, naudodamos panašius pavadinimus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar pan. Visada verta atidžiai pažiūrėti į svetainės adresą ir patikrinti, ar tai tikrai tas šaltinis, kuriuo pasitikite.
Psichologiniai aspektai ir kaip jie veikia mus
Suprasti, kodėl mes patys esame pažeidžiami dezinformacijai, yra labai svarbu. Mūsų smegenys evoliucionavo aplinkoje, kur greitas sprendimų priėmimas remiantis ribota informacija buvo būtinas išgyvenimui. Šiandien ši savybė kartais mums kenkia – mes priimame išvadas per greitai, remdamiesi pirmąja įspūdžiu ar emocine reakcija.
Patvirtinimo šališkumas, apie kurį jau minėjau, yra viena stipriausių mūsų psichologinių tendencijų. Kai matome informaciją, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime, mūsų smegenys išskiria dopaminą – malonumo hormoną. Tai reiškia, kad mes ne tik intelektualiai linkę tikėti tokia informacija, bet ir fiziškai jaučiamės geriau ją priėmę. Priešingai, informacija, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams, sukelia diskomfortą, kurį natūraliai norime išvengti.
Socialinis įrodymas – dar viena galinga jėga. Jei matome, kad daug žmonių dalijasi kokia nors informacija ar ja tiki, mes automatiškai linkę manyti, kad ji tikriausiai teisinga. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja botus bei koordinuotas kampanijas, kad sukurtų dirbtinį populiarumo įspūdį. Kai matome straipsnį su tūkstančiais pasidalijimų, mūsų kritinis mąstymas silpnėja.
Emocinis užsikrovimas taip pat žymiai sumažina mūsų gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Kai esame įsiutę, išsigandę ar sužavėti, mūsų racionalus mąstymas užleidžia vietą emocijoms. Dezinformacijos kūrėjai tai išnaudoja kurdami turinį, kuris sąmoningai kelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą. Todėl kai jaučiate stiprią emocinę reakciją į kokią nors informaciją, tai turėtų būti signalas sustoti ir patikrinti faktus, o ne iš karto ja dalintis.
Praktiniai žingsniai kasdieniam gyvenimui
Apsisaugoti nuo dezinformacijos nereikalauja tapti faktų tikrinimo ekspertu ar skirti valandų kiekvienam straipsniui analizuoti. Pakanka įdiegti kelias paprastas įpročius, kurie žymiai sumažins tikimybę tapti dezinformacijos auka ar jos platintoju.
Pirmasis ir svarbiausias įprotis – sustoti prieš dalijantis. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių dalijasi straipsniais neperskaitę jų iki galo, kartais net nepaspaudę nuorodos. Padarykite sau taisyklę: niekada nesidalinkite tuo, ko neperskaitėte pilnai. Tai vienas paprasčiausių, bet efektyviausių būdų sumažinti dezinformacijos plitimą.
Antrasis žingsnis – diversifikuokite informacijos šaltinius. Jei skaitote naujienas tik iš vieno ar dviejų šaltinių, jūsų pasaulėžiūra neišvengiamai bus ribota. Stenkitės sekti įvairius patikimus šaltinius, įskaitant tuos, kurie gali turėti šiek tiek skirtingą perspektyvą. Tai ne reiškia, kad reikia skaityti akivaizdžiai nepatikimus šaltinius – tiesiog išeikite iš savo informacinio burbulo.
Trečiasis patarimas – išmokite atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiate stiprų norą iš karto pasidalinti kokia nors informacija, sustokite ir paklauskite savęs: kodėl noriu tuo dalintis? Ar todėl, kad tai svarbi ir patikrinta informacija, ar todėl, kad tai sukelia man stiprias emocijas? Jei atsakymas yra pastarasis, tai signalas būti atsargesniems.
Ketvirtasis žingsnis – naudokite technologijas protingai. Yra naršyklės plėtinių, kurie padeda atpažinti nepatikimus šaltinius ar patikrinti faktus. Pavyzdžiui, „NewsGuard” plėtinys rodo patikimumo įvertinimus naujienų svetainėms. Nors jokie įrankiai nėra tobuli, jie gali būti naudingas papildomas apsaugos sluoksnis.
Penktasis aspektas – kalbėkite su kitais. Kai matote, kad draugai ar šeimos nariai dalijasi akivaizdžiai melaginga informacija, švelniai atkreipkite jų dėmesį. Tai nėra lengva, ypač kai žmonės jau emociškai įsitraukę į tam tikrą naratyvą, bet tylėjimas leidžia dezinformacijai plisti toliau. Būkite mandagūs, pateikite faktus ir šaltinius, bet nesitikėkite, kad žmonės iš karto pasikeis – tai procesas.
Vaikų ir paauglių švietimas apie dezinformaciją
Jaunoji karta užaugo su internetu, bet tai nereiškia, kad jie automatiškai moka atpažinti dezinformaciją. Priešingai, tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai dažnai yra ypač pažeidžiami, nes jiems trūksta patirties ir konteksto, reikalingo kritiškai vertinti informaciją.
Mokyklose vis dažniau įvedami medijų raštingumo kursai, bet tėvų vaidmuo čia yra neįkainojamas. Kalbėkite su vaikais apie tai, ką jie mato internete, ne kontrolės, o dialogo forma. Parodykite jiems, kaip patikrinti informaciją, kaip atpažinti nepatikimus šaltinius, kaip suprasti, kad ne viskas, kas paskelbta internete, yra tiesa.
Svarbu išmokyti vaikus klausti teisingų klausimų: kas tai parašė? Kodėl jie tai parašė? Kokie jų interesai? Ar yra kiti šaltiniai, patvirtinantys šią informaciją? Šie klausimai turėtų tapti automatine reakcija į bet kokią internete rastą informaciją.
Taip pat svarbu diskutuoti apie atsakomybę. Paaiškinkite, kad dalijimasis melaginga informacija gali turėti realių pasekmių – gali pakenkti žmonių reputacijai, sukelti nereikalingą paniką ar net prisidėti prie pavojingų sprendimų priėmimo. Jaunimas turi suprasti, kad jie nėra tik pasyvūs informacijos vartotojai, bet ir aktyvūs dalyviai, kurių veiksmai turi reikšmę.
Kai dezinformacija tampa asmenine problema
Kartais dezinformacija nėra abstrakti problema „kažkur internete” – ji tampa asmenine, kai artimi žmonės įsitraukia į konspiracijos teorijas ar pradeda tikėti pavojinga dezinformacija. Tai gali būti ypač skaudu ir sudėtinga situacija, reikalaujanti jautrumo ir kantrybės.
Pirmiausia svarbu suprasti, kad žmonės netiki dezinformacija todėl, kad jie kvailiai. Dažnai tai atsitinka dėl gilesnių psichologinių ar socialinių priežasčių – jie gali jaustis nusivylę sistema, ieškoti bendruomenės jausmo, bandyti rasti prasmę sudėtingame pasaulyje. Konspiracijos teorijos suteikia paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus ir bendruomenės jausmą tarp kitų tikinčiųjų.
Konfrontacija retai veikia. Jei tiesiog sakote žmogui, kad jis klysta, ir bombarduojate jį faktais, dažniausiai tai tik sustiprina jo įsitikinimus – tai vadinama „atoveiksmio efektu”. Vietoj to, bandykite suprasti, kodėl jie tuo tiki, kokius poreikius tai tenkina. Užduokite klausimus, kurie skatina juos pačius kritiškai pagalvoti, o ne tiesiog priešpriešinkite savo nuomonę jų nuomonei.
Išlaikykite ryšį. Viena didžiausių klaidų, kurią galima padaryti, yra visiškai nutraukti bendravimą su žmogumi, kuris pateko į dezinformacijos spąstus. Tai tik dar labiau jį izoliuoja ir stumia gilyn į tą bendruomenę, kuri palaiko jo įsitikinimus. Išlaikykite santykius, kalbėkite apie kitus dalykus, parodykite, kad vis dar rūpitės, net jei nesutinkate.
Kai kuriais atvejais gali prireikti profesionalios pagalbos, ypač jei dezinformacija veda link pavojingo elgesio ar rimtai kenkia žmogaus gyvenimui. Yra psichologų ir konsultantų, kurie specializuojasi padėti žmonėms, įsitraukusiems į ekstremalias ideologijas ar konspiracijos teorijas.
Kelias į sveikesnę informacinę aplinką
Problema, su kuria susiduriame, yra sisteminė, ir nors individualūs veiksmai svarbūs, reikia ir platesnių pokyčių. Socialinių tinklų platformos turi prisiimti didesnę atsakomybę už turinį, kuris jų platformose sklinda. Pastaraisiais metais matome tam tikrą pažangą – platformos pradeda žymėti klaidinančią informaciją, riboti jos sklaidą, šalinti akivaizdžiai melagingą turinį. Tačiau tai vis dar nepakanka, ir dažnai šie veiksmai atliekami per lėtai ar nepakankamai nuosekliai.
Žurnalistika taip pat turi prisitaikyti prie naujų iššūkių. Tradiciniai žiniasklaidos kanalai turi atgauti žmonių pasitikėjimą, būdami skaidrūs dėl savo metodų, taisydami klaidas greitai ir atvirai, aiškiai atskiriant nuomonę nuo faktų. Faktų tikrinimas turi tapti ne atskira nišine veikla, bet integruota dalimi viso žurnalistinio proceso.
Švietimo sistema turi įtraukti medijų raštingumą kaip pagrindinę kompetenciją, lygiavertę skaitymo ar matematikos mokymui. Vaikai turi mokytis kritiškai vertinti informaciją nuo pat mažens, nes tai įgūdis, kuris bus būtinas visą jų gyvenimą. Tai neturėtų būti vienkartinis kursas, bet nuolatinė praktika, integruota į visų dalykų mokymą.
Kiekvienas iš mūsų turi vaidmenį šioje kovoje. Kai renkamės patikrinti faktus prieš dalijantis, kai švelniai atkreipiame kitų dėmesį į dezinformaciją, kai mokome vaikus kritiškai mąstyti, kai palaikome kokybišką žurnalistiką – mes prisidedame prie sveikesnės informacinės aplinkos kūrimo. Dezinformacija klesti tyloje ir abejingume; ji silpnėja, kai žmonės aktyviai jai priešinasi.
Nėra vieno paprasto sprendimo šiai problemai, ir ji neišnyks per naktį. Bet suprasdami, kaip dezinformacija veikia, kaip ji mus veikia, ir imantis praktinių žingsnių jai atpažinti ir jai priešintis, galime žymiai sumažinti jos poveikį mūsų gyvenimams ir visuomenei. Informacijos amžiuje kritinis mąstymas nėra prabanga – tai būtinybė, ir kuo anksčiau tai pripažinsime ir pradėsime veikti, tuo geriau mums visiems.