Kodėl vis sunkiau atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu laikotarpį, kai naujienos ateidavo su rytiniu laikraščiu arba vakariniu televizijos žinių laidu. Buvo paprasčiau – žinojome, iš kur informacija ateina, kas už jos stovi. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė. Kiekvieną dieną mūsų telefonuose, kompiuteriuose ir planšetėse atsiranda šimtai, o gal ir tūkstančiai įvairių pranešimų, straipsnių, vaizdo įrašų. Dalis jų – patikimi šaltiniai, kita dalis – abejotini, o dar kita – tiesiog melagingi.
Problema ne tik ta, kad informacijos daug. Problema ta, kad melagingos naujienos dažnai atrodo patikimiau nei tikros. Jos sukurtos taip, kad patrauktų dėmesį, sukeltų emocijas, verštų dalintis. O mes, kaip žmonės, esame biologiškai linkę reaguoti į tai, kas sukelia stiprius jausmus – pyktį, baimę, susižavėjimą. Todėl kritinis mąstymas tampa ne prabanga, o būtinybe.
Antraštės galia ir jos pavojai
Antraštė – tai pirmasis kontakto taškas su informacija. Ir čia prasideda pirmasis patikrinimas. Pastebėjau, kad melagingos naujienos dažniausiai naudoja tam tikrus šablonus. Antraštėse gausu šauktukai, didžiosios raidės, kategoriškai skambantys teiginiai. „ŠOKAS!”, „NIEKAS TAU NEPASAKYS!”, „VISA TIESA APIE…”, „KO NENORI, KAD ŽINOTUM!”.
Patikimos žiniasklaidos antraštės paprastai santūresnės. Jos informuoja, o ne šokiruoja. Žinoma, ir rimti leidiniai kartais naudoja intriguojančias antraštes – tai normalu. Bet yra skirtumas tarp intriguojančios ir manipuliuojančios antraštės. Pirmoji kelia smalsumo, antroji – emocinio sąmyšio.
Dar vienas požymis – antraštė, kuri atrodo per gera, kad būtų tiesa. Jei kas nors žada atskleisti „tikrąją” tiesą apie didžiulį skandalą, kurį visi kiti žurnalistai „nuslėpė”, verta sustoti ir pagalvoti. Kodėl tik šis vienas šaltinis turėtų tokią informaciją? Kodėl niekas kitas apie tai nerašo?
Kas už informacijos stovi
Vienas paprasčiausių, bet efektyviausių būdų patikrinti naujienos patikimumą – išsiaiškinti, kas jas skelbia. Tai ne raketų mokslas, bet daugelis žmonių šio žingsnio nepadaro. Tiesiog perskaito straipsnį socialiniame tinkle ir tiki tuo, ką perskaito.
Pirmiausia pažiūrėkite į domeną – interneto svetainės adresą. Ar tai žinomas leidinys? Ar svetainės pavadinimas atrodo kaip kažkokia parodija ar imitacija? Pavyzdžiui, būna svetainių, kurios tyčia panašios į žinomus leidinių pavadinimus, tik su nedideliais skirtumais. Vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” ar panašiai.
Toliau – ieškokite skilties „Apie mus” arba „Kontaktai”. Patikimi šaltiniai visuomet nurodo, kas jie tokie, kur jų redakcija, kaip su jais susisiekti. Jei tokios informacijos nėra arba ji labai miglota („Mes – nepriklausomi žurnalistai, kovojantys už tiesą”), tai rimtas pagrindas abejoti.
Verta pasižiūrėti ir į kitus svetainėje esančius straipsnius. Kokios temos vyrauja? Ar straipsniai atrodo profesionaliai parašyti? Ar yra daug rašybos klaidų? Ar visos naujienos panašios į sensacijas? Jei svetainė pilna tik skandalingų istorijų, teorijų apie sąmokslus ir „slaptų tiesų”, greičiausiai tai ne patikimiausias šaltinis.
Autorystės klausimas
Kas parašė straipsnį? Ar po juo yra autoriaus vardas? Ar galite rasti informacijos apie šį autorių? Patikimi žurnalistai paprastai turi savo istoriją – ankstesnius darbus, profilį socialiniuose tinkluose, galbūt net apdovanojimus ar pripažinimą profesinėje bendruomenėje.
Jei straipsnis nepasirašytas arba pasirašytas kažkokiu slapyvardžiu, tai ne visada reiškia, kad informacija nepatikima. Kartais žurnalistai dirba su jautriais šaltiniais ir turi saugoti savo ar kitų žmonių saugumą. Bet tai turėtų būti išimtis, ne taisyklė.
Dar vienas aspektas – ar autorius rašo tik vienomis temomis ir viena perspektyva? Jei kažkas nuolat rašo tik apie tai, kaip bloga yra viena politinė partija ar kaip nuostabi kita, tai ne žurnalistika – tai propaganda. Profesionalus žurnalistas stengiasi pateikti subalansuotą vaizdą, net jei turi savo nuomonę.
Šaltinių ir nuorodų svarba
Patikimas straipsnis visuomet nurodo, iš kur gauta informacija. Jei rašoma apie tyrimą, turėtų būti nuoroda į tą tyrimą. Jei cituojamas ekspertas, turėtų būti nurodyta, kas tas ekspertas ir kodėl jis kompetentingas šiuo klausimu.
Melagingos naujienos dažnai naudoja miglotus formulavimus: „mokslininkai nustatė”, „ekspertai teigia”, „tyrimai rodo”. Bet kokie mokslininkai? Kokie ekspertai? Kokie tyrimai? Jei šios informacijos nėra, tai raudonas signalas.
Kartais straipsniuose būna nuorodos, bet jos veda į kitus tos pačios svetainės straipsnius arba į visiškai nesusijusius šaltinius. Tai manipuliavimo technika – sukurti iliuziją, kad informacija pagrįsta, nors iš tikrųjų ji tokia nėra. Verta paspausti ant tų nuorodų ir patikrinti, ar jos tikrai patvirtina tai, kas teigiama straipsnyje.
Dar vienas patarimas – jei straipsnyje teigiama kažkas labai konkrečiai (pavyzdžiui, konkretūs skaičiai, datos, faktai), pamėginkite patys surasti šią informaciją. Įveskite raktažodžius į paieškos sistemą. Jei tai tikra informacija, greičiausiai rasite ją ir kituose šaltiniuose.
Vizualinės medžiagos apgaulė
Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti dar klastingesni nei tekstas. Mes turime polinkį tikėti tuo, ką matome. „Nuotrauka nemelavo” – sako sena patarlė. Bet šiandien nuotraukos ir vaizdo įrašai gali meluoti labai įtikinamai.
Vienas dažniausių triukų – senos nuotraukos naudojimas naujam įvykiui iliustruoti. Pavyzdžiui, prie straipsnio apie neramumus vienoje šalyje pridedama nuotrauka iš visai kito įvykio, įvykusio prieš kelerius metus kitoje vietoje. Arba nuotrauka iš filmo kadro pateikiama kaip tikras įvykis.
Kaip tai patikrinti? Yra paprasta technika – atvirkštinė paveikslėlių paieška. Google ir kitos paieškos sistemos leidžia įkelti nuotrauką ir surasti, kur dar internete ji pasirodo. Tiesiog eikite į Google Images, paspauskite ant fotoaparato ikonos ir įkelkite nuotrauką arba įklijuokite jos nuorodą. Taip sužinosite, ar ši nuotrauka tikrai susijusi su aprašomu įvykiu.
Vaizdo įrašai taip pat gali būti redaguoti, ištraukti iš konteksto arba pateikti su klaidinančiu aprašymu. Jei matote šokiruojantį vaizdo įrašą, pabandykite rasti daugiau informacijos apie jį. Kada ir kur jis buvo filmuotas? Kas jį pirmasis paskelbė? Ar yra kitų šaltinių, patvirtinančių, kad tai, ką matote, yra tai, kuo vaizdo įrašas pretenduoja būti?
Emocinis manipuliavimas kaip įrankis
Vienas didžiausių melagingų naujienų ginklų – emocijos. Jei straipsnis ar įrašas sukelia jums stiprų emocinį atsaką – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą, netgi pernelyg didelį susižavėjimą – sustokite. Tai gali būti signalas, kad jumis bandoma manipuliuoti.
Tai nereiškia, kad visos naujienos, sukeliančios emocijas, yra melagingos. Pasaulyje vyksta daug dalykų, kurie natūraliai sukelia stiprius jausmus. Bet jei informacija atrodo sukurta specialiai tam, kad išprovokuotų reakciją, verta būti atsargiam.
Ypač atsargūs turėtume būti su informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimas nuostatas ir įsitikinimus. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu – mes linkę tikėti informacija, kuri sutampa su tuo, ką jau manome esant tiesa, ir atmesti informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams. Melagingų naujienų kūrėjai tai puikiai žino ir tuo naudojasi.
Kai skaitote kažką, kas jums labai patinka, kas „įrodo”, jog buvote teisūs, būtent tada ir reikia būti kritiškiausiam. Paklauskit savęs: ar aš tikiu šia informacija, nes ji tikrai pagrįsta, ar todėl, kad noriu, jog ji būtų tiesa?
Praktiniai įrankiai kasdienai
Laimei, nereikia būti kibernetinio saugumo ekspertu ar profesionaliu žurnalistu, kad patikrintumėte informaciją. Yra keletas paprastų įrankių ir metodų, kuriuos gali naudoti bet kas.
Pirmiausia – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Faktai” ir kiti panašūs projektai, kurie tiria populiarias naujienas ir teiginius. Tarptautiniu mastu yra „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir daug kitų. Jei abejojate kokia nors informacija, verta patikrinti, ar kas nors jau yra ją išanalizavęs.
Antra – naudokite kelias naujienas šaltinius. Jei skaičiau apie svarbų įvykį vienoje vietoje, patikrinu, ar apie jį rašo ir kiti leidiniai. Jei svarbi naujiena pasirodo tik viename šaltinyje ir niekur kitur, tai keista. Tikros naujienos paprastai pasklinda greitai.
Trečia – mokykitės atpažinti dažniausias manipuliavimo technikas. Pavyzdžiui, „whataboutism” – kai į kritiką atsakoma klausimu „o kas su…?”, nukreipiant dėmesį nuo pradinės temos. Arba „strawman” argumentas – kai iškraipomas oponento teiginys, kad jį būtų lengviau paneigti. Arba „ad hominem” – kai užpuolamas ne argumentas, o pats žmogus, jį pateikęs.
Ketvirta – pasitikėkite savo intuicija, bet ne aklinai. Jei kažkas atrodo per keista, per paprasta, per skandalinga – greičiausiai taip ir yra. Bet intuicija taip pat gali mus apgauti, todėl ją reikia derinti su racionaliu tikrinimu.
Kai informacijos srautas tampa gyvenimo būdu
Gyvename laikais, kai informacijos srautas niekada nesustoja. Naujienos ateina 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Socialiniai tinklai nuolat siūlo naują turinį. Žinučių programėlės pilnos persiųstų straipsnių ir vaizdo įrašų. Tai gali būti varginantis.
Svarbu suprasti, kad nereikia tikrinti kiekvienos informacijos dalies, kuri pasiekia jūsų akis. Tai būtų neįmanoma ir išvarginantis. Bet reikia išmokti atpažinti, kada verta sustoti ir patikrinti, o kada galima tiesiog praeiti pro šalį.
Kritinis mąstymas – tai ne paranoja ar nuolatinė nepasitikėjimo būsena. Tai gebėjimas sustoti, pagalvoti, užduoti klausimus. Tai sveika skepticizmo dozė, kuri neleidžia mumis lengvai manipuliuoti, bet kartu nepaverčia mūsų ciniškomis būtybėmis, netikančiomis niekuo.
Taip pat svarbu pripažinti, kad visi kartais suklysta. Net patikimiausi leidiniai kartais padaro klaidų. Skirtumas tas, kad jie jas pripažįsta ir taiso. Jei matote, kad leidinys paskelbė pataisymą ar atsiprašymą už klaidingą informaciją, tai geras ženklas – tai rodo atsakingumą ir profesionalumą.
Galiausiai, verta pagalvoti apie savo vaidmenį informacijos ekosistemoje. Kiekvieną kartą, kai dalijamės informacija – persiunčiame straipsnį, repastiname įrašą, perduodame naujieną draugui – tampame tos informacijos platintojais. Jei nepatikrinome, ar tai tiesa, tampame melagingų naujienų grandinės dalimi. Todėl prieš dalindamiesi, sustokime ir pagalvokime: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar norėčiau būti atsakingas už šios informacijos sklaidą?
Kritinis mąstymas informacijos amžiuje nėra vienkartinis įgūdis, kurį išmoksti ir visam laikui turi. Tai nuolatinė praktika, kasdienė disciplina. Bet kuo daugiau praktikuojamės, tuo lengviau tampa. Ir tuo sunkiau mus apgauti. O tai, manau, verta pastangų.