Skauda, bet nepaleidžia
Yra tokia keista žmogiška savybė – žinai, kad tai tau kels nerimą, supykdys arba tiesiog sugadins rytą, bet vis tiek spaudžiamas tą nuorodą. Dar vienas straipsnis apie politinį chaosą. Dar vienas komentarų karas po žinia, kurios turinio iš esmės ir nenorėjai žinoti. Ir vis dėlto – čia tu, skaitai iki galo.
Tai nėra silpnumas ar kvailumas. Tai evoliucija, kuri tiesiog dar neprisitaikė prie „Twitter” lentų ir naujienų portalų begalinių slinkčių.
Smegenis domina grėsmė, ne džiaugsmas
Mūsų protėviams išgyventi reiškė nuolat stebėti aplinką – kas ten krūmuose, kas tas nepažįstamas žmogus, ar tas ūžesys nereiškia pavojaus. Smegenys išmoko reaguoti į neigiamą informaciją greičiau ir stipriau nei į teigiamą. Psichologai tai vadina negativity bias – negatyvumo šališkumu.
Problema ta, kad šiandien „grėsmė” mūsų nervų sistemai atrodo lygiai taip pat, ar tai būtų liūtas pievoje, ar skandalingas politiko pasisakymas. Smegenys neskiria. Jos tiesiog sako: tai svarbu, atkreipk dėmesį. Ir tu atkreipi.
Kontrolės iliuzija ir informacijos badas
Yra dar vienas mechanizmas, apie kurį kalbama rečiau. Kai skaitome nerimą keliančias naujienas, mes iš dalies jaučiame, kad kontroliuojame situaciją. Lyg žinojimas suteiktų galią. Nežinojimas – baimina labiau nei bloga žinia. Todėl žmogus verčiau perskaitys dar vieną niūrų straipsnį, nei paliks klausimą atviru.
Prie to prisideda ir socialinis matmuo. Naujienos – tai bendras kontekstas, bendra kalba. Nežinoti, kas vyksta, reiškia iškristi iš pokalbio, iš grupės. O grupė mums evoliuciškai reikalinga kaip oras.
Kai algoritmas žino tave geriau nei tu pats
Visa tai puikiai žino platformos, kuriose leidi laiką. Jų algoritmai nėra sukurti tam, kad tave informuotų – jie sukurti tam, kad tave išlaikytų ekrane kuo ilgiau. O ilgiausiai išlaiko tai, kas erzina, pykdo arba kelia nerimą. Outrage – pasipiktinimas – generuoja daugiausia reakcijų, komentarų, dalinimosi.
Taigi tu ne tik pasiduodi savo biologiniams instinktams – tu dar ir esi aktyviai stumtas link jų. Tai nėra sąconspiracy teorija, tai verslo modelis.
Ką su tuo daryti – ir ar apskritai verta
Čia norėtųsi parašyti dešimt patarimų, kaip „detoksikuotis nuo naujienų”. Bet tiesa paprastesnė ir mažiau patogi: visiškai išjungti šį mechanizmą neįmanoma. Galima tik jį atpažinti.
Kai kitą kartą pastebėsi, kad spaudžiamas straipsnį, kurio nenori skaityti – sustok sekundei. Ne tam, kad neskaitytum. O tam, kad bent žinotum, kodėl skaitai. Tas mažas atstumas tarp impulso ir veiksmo – vienintelė vieta, kur tu iš tikrųjų esi laisvas.
Ir tai, beje, jau yra kažkas.