Tu manai, kad renkiesi. Bet ar tikrai?
Atidarai mėgstamą naujienų portalą. Perskaitai vieną straipsnį, paskui kitą, trečią – ir po pusvalandžio atsiduri tokioje informacinėje burbulo gilumoje, kad net nebesupranti, kaip čia patekei. Ir svarbiausia – viskas atrodė taip natūraliai, tarsi pats to norėjai.
Bet čia ir slypi gudrybė. Tu nenorėjai. Algoritmas norėjo už tave.
Mašina, kuri tave pažįsta geriau nei draugas
Rekomendacijų sistemos – tai ne koks nors mistinis dalykas. Tai matematika, paremta vienu paprastu principu: žmonės linkę skaityti tai, kas patvirtina jų jau turimas nuomones. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir algoritmai šią žmogišką silpnybę išnaudoja su chirurginiu tikslumu.
Portalas mato, ką spustelėjai, kiek laiko praleidai ties konkrečiu tekstu, ar slinktelėjai žemyn iki komentarų. Iš šių duomenų susideda tavo skaitytojo profilis – detalus, nuolat atnaujinamas, beveik baisiai tikslus. Ir tada sistema pradeda siūlyti turinį, kuris tave išlaiko, o ne turinį, kuris tave informuoja.
Skirtumas milžiniškas.
Kai informacija tampa pramoga
Naujienų portalai šiandien konkuruoja ne su kitais naujienų portalais. Jie konkuruoja su „Netflix”, „TikTok” ir viskuo, kas gali pavogti tavo dėmesį. O dėmesys – tai pinigai. Kiekviena minutė, kurią praleidi skaitydamas, virsta reklamos pajamomis.
Todėl turinys pamažu keičiasi. Analizė užleidžia vietą emocijai. Kontekstas – provokacijai. Niuansai – aiškiems priešams ir herojams. Pasipiktinimas generuoja kur kas daugiau paspaudimų nei blaivus vertinimas, ir redakcijos tai žino. Ne visos tai daro sąmoningai – kartais tiesiog eini ten, kur veda skaičiai.
Ir štai po metų ar dvejų tavo informacinis pasaulis atrodo visiškai kitaip. Ne todėl, kad pasaulis pasikeitė. O todėl, kad tavo langas į jį buvo pamažu perstatytas.
Filtro burbulas: kai aidai tampa tikrove
Eli Pariser dar 2011-aisiais pavartojo terminą „filtro burbulas” – ir nuo to laiko situacija tik pagilėjo. Kai matai tik tai, kas atitinka tavo požiūrį, pradedi manyti, kad visi taip galvoja. Arba priešingai – kad tie, kurie galvoja kitaip, yra absoliuti mažuma, kažkokie keistuoliai.
Abu atvejai klaidingi. Abu pavojingi.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie informaciją gauna per personalizuotus kanalus, dažniau laiko savo nuomonę „akivaizdžia tiesa”, o ne vienu iš galimų požiūrių. Tai nėra kvailumas. Tai sistemos veikimo rezultatas.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai sunkiau, nei atrodo
Galima sakyti: tiesiog skaityk įvairesnius šaltinius. Teoriškai teisingas patarimas. Praktiškai – labai sunku, nes algoritmai veikia visur. Net ir tada, kai manai, kad esi „objektyvus”, tavo naršyklė, socialiniai tinklai ir paieškos sistema jau žino, ko ieškai, ir rodo tau tai, kas tave išlaikys.
Tačiau yra keletas dalykų, kurie tikrai padeda. Sąmoningas naršymas – tai reiškia kartais tikslingai ieškoti straipsnių, su kuriais nesutinki. Skaitmeninis detoksas – ne kaip mada, o kaip būdas atgauti kritinį žvilgsnį. Ir galbūt svarbiausia: klausti savęs, kodėl kažkas tave pykdo ar džiugina. Emocija internete dažnai yra signalas, kad kažkas bando tave valdyti.
Rytoj tu jau esi šiandienos algoritmo produktas
Informacinė aplinka formuoja nuomones lėtai, beveik nematoma ranka. Niekas neatsibunda vieną rytą ir nepasakoja: „Šiandien algoritmas pakeitė mano pasaulėžiūrą.” Tai vyksta per šimtus mažų sprendimų – ką perskaitei, ką praleidi, ką pasidalinai. Ir po metų žiūri atgal ir nebeatpažįsti, kaip atrodė tavo informacinis pasaulis anksčiau.
Tai nereiškia, kad technologija bloga. Ji tiesiog yra tai, kuo ją padarome. O kol kas ją daugiausia formuoja ne žurnalistinės vertybės, o verslo modeliai. Ir kol tai nesikeis, verta bent jau žinoti, kokiame žaidime dalyvaujame – net jei negalime iš jo išeiti.