Kodėl mes taip lengvai patikime netiesomis internete?
Prisipažinkime – kiekvienas iš mūsų bent kartą esame pasidalinę kažkuo, kas vėliau pasirodė esanti netiesa ar bent jau labai iškreipta informacija. Ir tai visiškai normalu, nes mūsų smegenys tiesiog nėra evoliucionavusios taip, kad galėtų efektyviai apdoroti tą milžinišką informacijos srautą, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose.
Problema ta, kad socialiniai tinklai veikia pagal visiškai kitokius principus nei tradicinė žiniasklaida. Čia nėra redaktorių, kurie tikrintų faktus prieš publikuojant. Čia nėra atsakomybės standartų. O svarbiausia – čia veikia algoritmai, kuriems visiškai nerūpi tiesa. Jiems rūpi tik viena: kaip ilgiau išlaikyti jūsų dėmesį ekrane.
Ir štai čia prasideda tikrasis cirkas. Algoritmai greitai išmoksta, kad emocinis, šokiruojantis, piktinantis turinys veikia geriau nei nuosaikus ir subalansuotas. Todėl jūsų naujienų srautas natūraliai užpildomas būtent tokiu turiniu. Nesvarbu, ar jis teisingas, ar ne.
Kas gi yra tos klaidinančios naujienos ir kodėl jos taip skiriasi?
Klaidinanti informacija – tai ne vien tik visiškai išgalvotos naujienos. Tai daug sudėtingesnis reiškinys. Galima išskirti kelis pagrindinius tipus, ir kiekvienas iš jų reikalauja šiek tiek skirtingo požiūrio.
Pirma, turime visiškai sufabrikuotas naujienas – tai tie atvejai, kai kas nors tiesiog išgalvoja įvykį, kurio niekada nebuvo. Pavyzdžiui, straipsnis su antrašte „Prezidentas paskelbė nepaprastąją padėtį” su visiškai suklastota nuotrauka ir tekstu.
Antra, manipuliuojančios naujienos – kai realūs faktai pateikiami taip iškreiptai, kad sukuria visiškai klaidingą įspūdį. Pavyzdžiui, iš konteksto išplėšta politiko citata, kuri atrodo šokiruojančiai, bet pilname kontekste turi visiškai kitą prasmę.
Trečia, klaidinantys pavadinimai – kai antraštė sako viena, o straipsnio turinys (jei kas nors jį perskaito) – visiškai ką kita. Tai ypač populiaru, nes dauguma žmonių skaito tik antraštes.
Ketvirta, pasenusi informacija, kuri skelbiama kaip aktuali. Pavyzdžiui, kelių metų senumo nuotrauka iš kažkokio konflikto, kuri dabar pateikiama kaip šviežia naujiena iš kito įvykio.
Penkta, satira ir parodijos, kurios priimamos už tikrą informaciją. Tai ypač dažna, kai žmonės mato tik vieną įrašą be konteksto.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti įtartiną turinį
Yra keletas požymių, kurie turėtų iškart kelti įtarumą. Ir ne, jums nereikia būti kibernetinio saugumo ekspertu, kad juos pastebėtumėte.
Emociškai kraštutinės antraštės. Jei antraštė jus piktina, šokiruoja ar verčia jaustis nepaprastai patenkintus – sustokite. Būtent to ir siekiama. Manipuliuojantis turinys beveik visada naudoja stiprias emocijas kaip kabliuką. Normalios naujienos paprastai yra daug nuosaikesnės.
Nežinomi šaltiniai. Ar girdėjote apie šį naujienų portalą anksčiau? Ar jie turi fizinį adresą? Ar galite rasti informacijos apie redakciją? Jei atsakymas „ne” – tai labai įtartina. Patikimi šaltiniai nėra anoniminiai.
Keistos nuorodos ir domenų pavadinimai. Jei svetainės adresas atrodo kaip „tikrasnaujienospro.com.lt.info” ar panašiai – bėkite. Klaidinantys portalai dažnai bando imituoti tikrų naujienų svetainių pavadinimus, bet ne visai tiksliai.
Prasta kalba ir gramatika. Nors ir profesionalūs žurnalistai kartais padaro klaidų, didelis kiekis gramatinių klaidų, keistų formuluočių ar netgi mašininio vertimo požymių – aiškus signalas, kad turinys nebuvo profesionaliai parengtas.
Trūksta datų, autorių, šaltinių. Rimtas straipsnis visada nurodo, kas jį parašė, kada, ir iš kur gauta informacija. Jei viso to nėra – kyla klausimas, kodėl?
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, dabar prie konkretybių. Kaip iš tikrųjų patikrinti, ar tai, ką matote, yra tiesa?
Atvirkštinė paveikslėlių paieška – tai jūsų geriausias draugas. Jei matote šokiruojančią nuotrauką, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant jos (arba išsaugokite telefonui) ir naudokite Google Images arba TinEye paieškos sistemas. Dažnai paaiškės, kad ta pati nuotrauka jau buvo naudojama visiškai kitame kontekste prieš kelerius metus.
Patikrinkite keliuose šaltiniuose. Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas šaltinis. Ieškokite tos pačios naujienos bent trijuose skirtinguose, patikimuose portaluose. Jei rasite – greičiausiai tai tiesa. Jei niekas daugiau nepraneša apie „sensaciją” – labai įtartina.
Faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, PolitiFact ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tiria populiarias naujienas ir skelbia savo išvadas. Prieš dalindamiesi kažkuo įtartinu, verta patikrinti, ar kas nors jau neišnagrinėjo šios informacijos.
Perskaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Taip, tai skamba banaliai, bet daugelis problemų išnyktų, jei žmonės tiesiog perskaitytų tekstą prieš dalindamiesi. Dažnai antraštė sako viena, o turinys – visiškai ką kita.
Patikrinkite datą. Ar tai šviežia naujiena, ar gal kas nors dalinasi senu įrašu? Ypač dažnai tai nutinka su nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš konfliktų ar nelaimių.
Kodėl mes dalijamės tuo, ko nepatikrinome?
Čia reikia šiek tiek savikritikos. Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl paspaudžiame „dalintis” nepagalvoję?
Viena iš pagrindinių priežasčių – patvirtinimo šališkumas. Mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime. Jei matome naujieną, kuri „įrodo”, kad mūsų politiniai oponentai yra kvailiai ar blogis, mes norime, kad tai būtų tiesa. Todėl nebeklausiame kritinių klausimų.
Antra priežastis – socialinis spaudimas ir normas. Kai matome, kad mūsų draugai ar bendražygiai dalinasi kažkuo, mes automatiškai priimame, kad tai tikriausiai teisinga informacija. Juk jie nedalintųsi nesąmonių, ar ne? Na, kaip parodė praktika – dalintųsi.
Trečia – greitis ir dėmesio stoka. Socialiniuose tinkluose mes slenksčiame greitai. Matome antraštę, emociškai sureaguojame, paspaudžiame „dalintis” ir jau žiūrime į kitą dalyką. Nėra laiko sustoti ir pagalvoti.
Ketvirta – noras būti pirmiems. Yra tam tikras malonumas būti tam, kuris praneša draugams apie svarbią naujieną. Tai duoda socialinį kapitalą. Todėl skubame dalintis, nenorėdami, kad kas nors mus aplenktu.
Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie skleidžia klaidinančią informaciją?
Tai viena sudėtingiausių dalių. Kaip reaguoti, kai matote, kad jūsų draugas, giminaitis ar kolega dalinasi akivaizdžiomis nesąmonėmis?
Pirmiausia – nepuolimas. Jei pradėsite rėkti „Tu kvailys, tai netiesa!”, žmogus tik įsitvirtins savo pozicijoje. Niekas nemėgsta jaustis kvailai, ir gynybinė reakcija yra natūrali.
Geriau veikia smalsumas ir klausimai. „Įdomu, iš kur tai? Ar matei kitų šaltinių, kurie tai patvirtintų?” Tai leidžia žmogui pačiam pradėti mąstyti kritiškai, neprarandant veido.
Pasiūlykite papildomos informacijos. „Radau straipsnį, kuris šiek tiek kitaip aprašo šią situaciją, gal įdomu pažiūrėti?” Tai daug efektyviau nei tiesioginis prieštaravimas.
Tačiau būkite realistai – ne visus įmanoma įtikinti. Kai kurie žmonės yra taip įsitvirtinę savo įsitikinimuose, kad jokie faktai jų nepakeis. Kartais tiesiog reikia priimti, kad tai ne jūsų mūšis.
Ir svarbiausia – pasirinkite savo mūšius. Nebandykite taisyti kiekvienos nesąmonės, kurią matote internete. Tai kelias į išsekimą. Sutelkite dėmesį į tuos atvejus, kai tai tikrai svarbu ir kai yra reali galimybė ką nors pakeisti.
Socialinių tinklų platformų atsakomybė (ar jos trūkumas)
Būtų naivoka manyti, kad visa atsakomybė guli ant mūsų, vartotojų, pečių. Socialinių tinklų platformos turi milžinišką galią ir įtaką tam, kokią informaciją matome.
Facebook, Twitter (dabar X), TikTok ir kitos platformos nuolat kartoja, kad jos kovoja su dezinformacija. Ir iš tiesų, jos daro kai ką – prideda įspėjimus prie įtartino turinio, blokuoja akivaizdžiai klaidinančius įrašus, bendradarbiauja su faktų tikrintojais. Bet ar to pakanka? Akivaizdžiai ne.
Problema ta, kad šių platformų verslo modelis prieštarauja kovai su dezinformacija. Jos uždirba iš reklamos, o reklamos pajamos priklauso nuo to, kiek laiko žmonės praleidžia platformoje. O klaidinanti, emociškai įkrauta informacija puikiai veikia žmonių įtraukimui. Tai verslo dilema, kurią sunku išspręsti.
Be to, platformos vengia būti „tiesos arbitrai”. Jos bijo kaltinimų cenzūra ir politine šališkumu. Todėl dažnai veikia tik prieš akivaizdžiausias nesąmones, o visa kita „pilkoji zona” lieka neliesta.
Dar viena problema – skirtingi standartai skirtingose šalyse. Tai, kas laikoma nepriimtinu Vokietijoje, gali būti toleruojama Lietuvoje ar atvirkščiai. Platformos neturi resursų pritaikyti savo politiką kiekvienai šaliai atskirai, todėl dažnai naudoja universalius, bet neefektyvius sprendimus.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienėje naršymo praktikoje
Galiausiai, viskas grįžta prie mūsų pačių įgūdžių ir įpročių. Kritinis mąstymas nėra kažkas, su kuo gimstama – tai įgūdis, kurį galima treniruoti.
Sustokite prieš dalindamiesi. Sukurkite sau paprastą taisyklę: prieš dalindamasis bet kuo, kas kelia stiprias emocijas, sustokite bent penkioms minutėms. Paklausykite savęs: kodėl noriu tuo dalintis? Ar esu tikras, kad tai tiesa? Ar patikrinau? Šis paprastas sustojimas gali užkirsti kelią daugeliui problemų.
Sekite įvairius šaltinius. Jei skaitote tik tuos portalus, kurie patvirtina jūsų pasaulėžiūrą, jūs gyvenate informaciniame burbule. Tyčia įtraukite į savo naujienų sąrašą šaltinius, kurie kartais jus erzina ar su kuriais nesutinkate. Tai padeda matyti platesnį vaizdą.
Mokykitės atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiate stiprų pyktį, baimę ar pasitenkinimą skaitydami kažką internete – tai signalas, kad jūsų emocijomis galbūt bandoma manipuliuoti. Emocijos nėra blogos, bet jos neturėtų būti vienintelis kriterijus sprendžiant, kuo tikėti.
Kalbėkite apie tai su vaikais ir paaugliais. Jaunesni žmonės dar labiau pažeidžiami dezinformacijai, nes jiems trūksta patirties ir konteksto. Mokykite juos kritiškai mąstyti nuo mažens – ne per paskaitas, o per pokalbius apie tai, ką jie mato internete.
Pripažinkite savo klaidas. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esanti netiesa – pripažinkite tai viešai. Tai ne silpnybė, o stiprybė. Ir tai duoda gerą pavyzdį kitiems.
Kas lieka po viso šio skaitymo
Taigi, ar mes pasmerkti gyventi pasaulyje, kur nebeįmanoma atskirti tiesos nuo melo? Ne, bet tai reikalauja pastangų. Klaidinanti informacija nėra nauja problema – ji egzistavo visada. Tik dabar ji keliauja greičiau ir pasiekia daugiau žmonių nei bet kada anksčiau.
Gera žinia ta, kad mes ne bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali tapti šiek tiek atsparesnis manipuliacijoms, jei tik nori. Tai nereiškia, kad turime tapti paranojikais, abejojančiais viskuo. Tai reiškia, kad turime būti šiek tiek atsargesni, šiek tiek lėtesni, šiek tiek labiau smalsūs.
Ir svarbiausia – turime pripažinti, kad visi mes kartais suklysstame. Visi esame patikėję kažkuo, kas nebuvo tiesa. Tai žmogiška. Svarbu ne tai, kad niekada nesuklysite, o tai, kad mokysitės iš klaidų ir bandysite geriau kitą kartą.
Socialiniai tinklai niekur nedings. Dezinformacija taip pat. Bet jei kiekvienas iš mūsų taps bent šiek tiek atsakingesnis dėl to, ką skaitome ir kuo dalinamės, bendras informacinis fonas pagerės. Ir tai jau būtų nemažas laimėjimas.
Taigi kitą kartą, kai pamatysite šokiruojančią antraštę ir norėsite iškart ja dalintis – sustokite. Pakvėpuokite. Patikrinkite. Ir tik tada nuspręskite. Jūsų draugai ir visa visuomenė už tai bus dėkingi. O jei ne – bent jau jūs pats žinosite, kad padarėte, ką galėjote.