Kodėl taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prieš keletą metų mano mama pasidalino Facebook įrašu apie tai, kaip mikrobanginės krosnelės naikina maisto maistines medžiagas ir sukelia vėžį. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, cituojami „mokslininkai”, net keli komentarai nuo žmonių, kurie tvirtino patyrę panašius dalykus. Kai paklausiau, ar ji tikrai tuo tiki, mama atsakė: „Na, kažkiek tiesos čia turbūt yra, juk tiek daug žmonių tuo dalinasi.”
Štai čia ir slypi problema. Mes gyvename informacijos potvynio laikais, kai per dieną susiduriame su šimtais, o gal ir tūkstančiais naujienų, įrašų, antraščių. Mūsų smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti kritiškai. Evoliucija mūsų neparuošė tokiam informacijos srautui – dar prieš šimtą metų žmogus per visą gyvenimą susidurdavo su mažiau informacijos nei mes per savaitę.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys. Propaganda egzistavo visada. Tačiau socialinių tinklų era viską pakeitė. Dabar bet kas gali sukurti įtikinamą atrodantį straipsnį, pasidalinti juo su milijonais žmonių per kelias sekundes, o algoritmai dar ir pasirūpins, kad jis pasiektų būtent tuos, kurie greičiausiai tuo patikės. Tai tarsi idealios sąlygos dezinformacijai klestėti.
Atpažinkite emocines manipuliacijas
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – išmokti pastebėti, kai su jumis manipuliuojama emociškai. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad emocijos yra greičiausias kelias į mūsų sprendimus. Kai jaučiamės įsiutę, išgąsdinti ar sujaudinti, kritinis mąstymas išjungiamas.
Atkreipkite dėmesį į antraštes. Jei antraštė jus priverčia pajusti stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – sustokite. Tai nereiškia, kad informacija tikrai klaidinga, bet tai raudonas signalas, kad reikia būti atsargesniems. Pavyzdžiui, antraštės kaip „ŠOKAS: valdžia slepia SIAUBINGĄ tiesą apie…” arba „Tai, ką jie jums sako apie X, yra MELAS” yra sukurtos ne tam, kad informuotų, o tam, kad sukeltų reakciją.
Pastebėjau, kad dezinformacija dažnai naudoja tai, ką vadinu „patvirtinimo spąstais”. Jei straipsnis patvirtina tai, ką jau norite tikėti, jūsų smegenys gamina malonumo hormonus. Tai jauku. Tai malonu. Ir būtent todėl pavojinga. Kai skaitote kažką, kas puikiai atitinka jūsų pasaulėžiūrą ir dar suteikia moralinį pranašumo jausmą („aš tai žinojau, o tie kvaili…”), būkite ypač budrūs.
Šaltinio patikrinimo menas
Gerai, tarkime, radote straipsnį, kuris atrodo įdomus. Kaip patikrinti, ar šaltinis patikimas? Štai keletas praktinių žingsnių, kuriuos naudoju pats.
Pirma, pažiūrėkite į domeną. Ar tai žinomas naujienų portalas? Jei ne, pagooglinkite jį. Dažnai dezinformacijos svetainės turi pavadinimus, kurie skamba panašiai į tikrus naujienų portalus – pvz., „CNN-news24.com” vietoj tikro CNN. Patikrinkite „Apie mus” skiltį. Jei jos nėra arba ji miglota ir nekonkreti, tai blogas ženklas.
Antra, pažiūrėkite, kas dar rašo apie šią temą. Jei teigiama, kad įvyko kažkas svarbaus, bet apie tai rašo tik vienas šaltinis ir niekas daugiau – labai įtartina. Tikros naujienos paprastai turi kelis nepriklausomus šaltinius. Naudokite Google News paiešką su konkrečiais raktažodžiais.
Trečia, patikrinkite autorių. Ar straipsnyje nurodytas autorius? Ar galite rasti informacijos apie jį? Ar jis rašė ir kitų straipsnių? Dezinformacijos straipsniuose dažnai autorius nenurodytas arba naudojamas netikras vardas. Kartais rasite, kad „autorius” yra AI sugeneruotas profilis su pavogta nuotrauka.
Dar vienas patarimas – pažiūrėkite į svetainės reklamas. Jei svetainė pilna agresyvių, clickbait tipo reklamų („Gydytojai nekenčia jos! Sužinokite šį paprastą triuką…”), tai dažnai rodo, kad svetainė sukurta ne informavimui, o pajamoms iš paspaudimų generuoti.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai mela taip pat
„Nuotrauka ar nebuvo” – šis posakis seniai nebegalioja. Dabar nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti klastojami taip įtikinamai, kad net ekspertai kartais sunkiai atskiria.
Vienas paprasčiausių triukų – senos nuotraukos naudojimas naujoms istorijoms iliustruoti. Pavyzdžiui, nuotrauka iš protestų prieš penkerius metus gali būti pateikta kaip „šiandienos įvykiai”. Kaip tai patikrinti? Naudokite atvirkštinę nuotraukų paiešką. Google Chrome naršyklėje galite dešiniuoju pelės mygtuku spustelėti ant nuotraukos ir pasirinkti „Search image with Google”. Tai parodys, kur dar ši nuotrauka buvo naudota ir kada.
Vaizdo įrašai tapo dar sudėtingesni su deepfake technologija. Tačiau dauguma klastočių vis dar turi pastebimų požymių. Atkreipkite dėmesį į keistus šešėlius, nenatūralius veidų judesius, garso ir lūpų judesių nesutapimus. Jei vaizdo įrašas atrodo keistas arba per daug tobulas – pasitikrinkite.
Dar vienas dalykas – kontekstas. Nuotrauka gali būti tikra, bet pateikta su klaidingu kontekstu. Matau tai nuolat – nuotrauka iš vieno įvykio pateikiama kaip įrodymas visai kitam įvykiui. Čia vėl padeda atvirkštinė paieška ir kelių šaltinių tikrinimas.
Statistikos ir „ekspertų” spąstai
„90% mokslininkų sutinka…” „Tyrimai rodo…” „Ekspertai teigia…” Tokios frazės skamba įtikinamai, tiesa? Bet dažnai tai tik dūmai ir veidrodžiai.
Kai matote statistiką, klauskite: iš kur ji? Kas atliko tyrimą? Kiek žmonių buvo apklausti? Kaip buvo formuluojami klausimai? Pavyzdžiui, jei „tyrimas” apklausė 50 žmonių Facebook grupėje, tai nėra reprezentatyvi imtis. Jei tyrimas finansuotas įmonės, kuri turi interesą tam tikram rezultatui – tai konfliktas interesų.
Dėl ekspertų – kas tie ekspertai? Ar jie tikrai ekspertai toje srityje? Mačiau straipsnių, kur „ekspertas” apie klimato kaitą buvo inžinierius, dirbantis visai kitoje srityje. Arba „daktaras”, kuris iš tikrųjų turi filosofijos daktaro laipsnį literatūroje, bet pasisako apie medicinos klausimus.
Dar vienas triukas – selektyvus duomenų naudojimas. Galite rasti statistiką beveik bet kam paremti, jei pakankamai ieškote ir ignoruojate kontekstą. Pavyzdžiui, galiu pasakyti „100% žmonių, kurie gėrė vandenį 1850 metais, dabar mirę” – techniškai tiesa, bet visiškai beprasmiška.
Socialinių tinklų ekosistema ir jos pavojai
Facebook, Twitter (X), TikTok – šios platformos tapo pagrindiniu naujienų šaltiniu daugeliui žmonių. Problema ta, kad jos nesukurtos tiesai skleisti – jos sukurtos jūsų dėmesiui laikyti.
Algoritmai rodo jums turinį, kuris, jų nuomone, jus labiausiai sudomins. O kas domina? Tai, su kuo sutinkate, kas jus piktina, kas jus gąsdina. Tai sukuria tai, kas vadinama „informacijos burbulu” arba „aido kamerą”. Jūs matote vis daugiau turinio, kuris patvirtina jūsų įsitikinimus, ir vis mažiau to, kas juos ginčija.
Esu pastebėjęs, kad žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi dalykais net jų neperskaitę. Tyrimai rodo, kad apie 60% žmonių dalijasi straipsniais, perskaitę tik antraštę. Tai reiškia, kad klaidinanti antraštė gali pasiekti tūkstančius žmonių, net jei straipsnio turinys ją paneigia.
Dar viena problema – botai ir trolių farmos. Yra organizuotų grupių, kurios kuria tūkstančius netikrų paskyrų, kad dirbtinai padidintų tam tikro turinio matomumą. Jei matote įrašą su tūkstančiais pasidalinimų, bet komentarai atrodo keisti ar pasikartojantys – gali būti, kad tai dirbtinai išpūsta.
Ką daryti? Pirma, diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Sekite žmones ir organizacijas, su kuriais ne visada sutinkate. Antra, prieš dalindamiesi – perskaitykite. Trečia, būkite skeptiški dėl virusinių dalykų. Jei kažkas atrodo per daug gera (ar per daug bloga), kad būtų tiesa – greičiausiai taip ir yra.
Praktiniai įrankiai ir ištekliai
Gerai, teorija suprantama. Bet kokie konkretūs įrankiai gali padėti kasdienėje kovoje su dezinformacija?
Faktų tikrinimo svetainės – tai jūsų geriausi draugai. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact. Prieš dalindamiesi kažkuo kontroversiška, pagooglinkite + „fact check”. Dažnai kas nors jau patikrinęs.
Atvirkštinė nuotraukų paieška – jau minėjau Google, bet yra ir kiti įrankiai kaip TinEye.com. Tiesiog įkelkite nuotrauką ir pamatysite, kur dar ji naudojama internete.
Media Bias/Fact Check – svetainė, kuri vertina naujienų šaltinių patikimumą ir politinį šališkumą. Naudinga, kai susiduriate su nežinomu šaltiniu.
NewsGuard – naršyklės plėtinys, kuris rodo patikimumo įvertinimus naujienų svetainėms. Nėra tobulas, bet naudingas papildomas įrankis.
Wikipedia – taip, žinau, mokytojai sakė ja nepasitikėti. Bet Wikipedia straipsniai apie kontroversiškus įvykius dažnai turi gerą šaltinių sąrašą apačioje. Naudokite ją kaip atspirties tašką tolesnei paieškai.
Dar vienas patarimas – išmokite naudoti pažangią Google paiešką. Galite ieškoti tik patikimose svetainėse pridėdami „site:delfi.lt” arba ieškoti tikslios frazės naudodami kabutes. Galite filtruoti pagal datą, kad rastumėte originalius šaltinius.
Kai dezinformacija ateina iš artimųjų
Tai, mano nuomone, sunkiausia situacija. Lengva atmesti atsitiktinį internetinį komentatorių. Bet ką daryti, kai jūsų mama, tėtis, senelis ar geriausias draugas dalijasi akivaizdžia nesąmone?
Pirmiausia – kvėpuokite. Supykimas ir konfrontacija retai padeda. Žmonės, susidūrę su agresija, dar labiau įsitvirtina savo pozicijose. Tai vadinama „atoveiksmio efektu” – kuo labiau bandote įtikinti žmogų, kad jis klysta, tuo labiau jis laikosi savo nuomonės.
Vietoj to, bandykite užduoti klausimus. Ne retorinių, paniekinančių klausimų („Ar tu rimtai tuo tiki?!”), o nuoširdžių, smalsių. „Įdomu, iš kur tai sužinojai?” „Ar radai daugiau informacijos apie tai?” „Kaip manai, kodėl kiti šaltiniai apie tai nerašo?” Kartais žmonės patys pradeda abejoti, kai turi paaiškinti savo įsitikinimus.
Pasidalinkite savo procesu, ne išvadomis. Vietoj „Tai nesąmonė, štai tikri faktai”, pabandykite „Aš irgi mačiau tą straipsnį, bet kai patikrinu šaltinius, radau…” Tai mažiau konfrontaciška.
Suprantama, kartais žmonės yra per giliai. Jei kas nors įsitraukęs į sąmokslo teorijų pasaulį, vieno pokalbio nepakaks. Čia jau reikia kantrybės ir laiko. Svarbu išlaikyti ryšį – jei žmogus jaučiasi izoliuotas, jis dar labiau grimzta į tas bendruomenes, kurios palaiko jo įsitikinimus.
Kai tiesa tampa reliatyvi
Štai kas mane labiausiai neramina šiuolaikinėje informacinėje erdvėje – ne tai, kad žmonės tiki melu, o tai, kad vis daugiau žmonių mano, jog objektyvios tiesos apskritai nėra. „Tai tavo nuomonė, aš turiu savo” tampa atsakymu net į faktus.
Taip, žurnalistika nėra tobula. Taip, visi turime šališkumų. Taip, kartais net patikimi šaltiniai klysta. Bet tai nereiškia, kad visos nuomonės vienodai vertingos arba kad faktai neegzistuoja. Yra skirtumas tarp „aš manau, kad ši politika yra bloga” (nuomonė) ir „šis politikas pasakė X” (faktas, kurį galima patikrinti).
Kritinis mąstymas nereiškia visko abejoti. Tai reiškia mokėti atskirti, kas yra pagrįsta įrodymais, o kas – ne. Tai reiškia būti atviram keisti nuomonę, kai pasirodo nauji įrodymai. Tai reiškia pripažinti, kai kažko nežinai.
Viena iš didžiausių problemų – tai, ką vadinu „Google universitetu”. Žmonės mano, kad kelios valandos Google paieškoje prilygsta metams studijų ar tyrimų. Bet ekspertizė – tai ne tik informacijos turėjimas, tai supratimas, kaip tą informaciją interpretuoti, kontekstualizuoti, įvertinti.
Tai nereiškia, kad turime aklas pasitikėti ekspertais. Bet tai reiškia, kad jei 99% klimato mokslininkų sako vieną dalyką, o jūs radote YouTube vaizdo įrašą, kuris sako priešingai – galbūt verta suabejoti YouTube’u, o ne 99% mokslininkų.
Navigacija informacijos vandenyse: jūsų asmeninis kompasas
Grįžkime prie mano mamos ir tos mikrobanginės krosnelės. Po mūsų pokalbio ji pradėjo labiau domėtis, kaip tikrinti informaciją. Dabar kartais man atsiunčia žinutes: „Radau šitą straipsnį, bet man atrodo įtartinas, nes…” Tai mažas pergalės momentas.
Tiesa ta, kad niekada nebus tobulo būdo apsisaugoti nuo dezinformacijos. Naujos technologijos, nauji manipuliavimo būdai nuolat atsiranda. Bet galime išsiugdyti įpročius, kurie padeda. Kaip imunitetą – negalime išvengti visų ligų, bet galime būti sveikesni ir atsparesni.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Prieš dalindamiesi kažkuo socialiniuose tinkluose, sustokite penkioms sekundėms. Paklauskite savęs: ar aš tai perskaičiau? Ar žinau šaltinį? Ar tai kelia stiprią emocinę reakciją? Jei taip – galbūt verta patikrinti.
Išsiugdykite įprotį skaityti už antraščių. Antraštės sukurtos pritraukti dėmesį, ne perteikti niuansus. Tikroji istorija dažnai daug sudėtingesnė ir mažiau dramatiška nei antraštė žada.
Būkite smalsūs, ne ciniškai. Yra skirtumas tarp sveiko skepticizmo ir nihilistinio „visi meluoja, niekas nėra tiesa”. Pirmas padeda mąstyti kritiškai, antras – tiesiog paralyžiuoja ir daro pažeidžiamesnį manipuliacijoms.
Pripažinkite savo šališkumus. Visi juos turime. Aš turiu. Jūs turite. Svarbu tai žinoti ir būti ypač atidžiam, kai informacija puikiai atitinka tai, ką jau norime tikėti.
Ir galiausiai – kalbėkite apie tai. Dalinkitės šiais įgūdžiais su draugais, šeima, kolegomis. Dezinformacija klesti tyloje ir izliacijoje. Kuo daugiau žmonių moka ją atpažinti, tuo sunkiau jai plisti.
Informacijos amžiuje kritinis mąstymas nėra prabanga – tai būtinybė. Kaip skaitymas ir rašymas praeityje, dabar tai pagrindinė kompetencija, reikalinga funkcionuoti visuomenėje. Ir kaip bet kurį įgūdį, jį galima išmokti ir tobulinti. Pradėkite šiandien, pradėkite nuo mažų dalykų, ir pamažu pastebėsite, kaip keičiasi jūsų santykis su informacija. Ne tik tapsit atsparesni dezinformacijai, bet ir geriau suprasit pasaulį aplink jus – o argi ne tam ir skirtos naujienos?