Kada paskutinį kartą abejojote tuo, ką skaitote?
Rytmetį atsiverčiate telefoną, ir jau liejasi naujienų srautas – viena antraštė dramatiškesnė už kitą. Kažkas rėkia apie skandalą, kažkas žada atskleisti sensaciją, o dar kažkas įtikinėja, kad „visi tyli apie tai, kas iš tiesų vyksta”. Sustojate ir pagalvojate: o kaip man žinoti, kas čia tiesa, o kas – tik dar vienas bandymas patraukti dėmesį arba, dar blogiau, sąmoningai mane suklaidinti?
Gyvename laikais, kai informacijos apstu kaip niekada anksčiau, bet kartu ir dezinformacijos mastas tiesiog stulbinantis. Socialiniai tinklai, tinklaraščiai, naujienos iš visų pusių – visa tai sukuria tokį informacinį triukšmą, kad net patyrusiems žmonėms kartais sunku atskirti, kur baigiasi faktai ir prasideda manipuliacija. O manipuliatoriai? Jie tapo tikri menininkai, mokantys pritaikyti savo žinutes taip, kad jos atrodytų patikimos, net kai yra kupinos pustiesos ar visiškai išgalvotos.
Problema ta, kad manipuliacijos žiniasklaidoje nėra tik kokia abstrakti grėsmė. Jos veikia mūsų sprendimus, formuoja nuomones, keičia požiūrį į politiką, sveikatą, ekonomiką. Jos gali paveikti, už ką balsuosime, ką pirksime, ko bijosime. Todėl mokėti atpažinti šias manipuliacijas – tai ne tik naudingas įgūdis, bet ir būtinybė šiuolaikiniam žmogui.
Kodėl manipuliuojama ir kas už to slypi
Prieš mokydamiesi atpažinti manipuliacijas, verta suprasti, kodėl jos apskritai egzistuoja. Atsakymas paprastas ir kartu liūdnas – dėl pinigų, valdžios ir įtakos. Žiniasklaidos verslas šiandien labai priklauso nuo paspaudimų skaičiaus, peržiūrų, dalinimasių. Kuo dramatiškesnė antraštė, kuo labiau ji sukelia emocijas, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus paspaus ir pasklis toliau.
Bet ne visi manipuliatoriai siekia vien komercinio pelno. Kai kurie turi politinių tikslų – nori formuoti visuomenės nuomonę tam tikra linkme, diskredituoti oponentus, sukelti paniką ar, priešingai, nuraminti žmones tada, kai reikėtų būti budriais. Yra ir užsienio veikėjų, kurie sąmoningai platina dezinformaciją, siekdami destabilizuoti kitų šalių visuomenes, sėti nesantaiką, silpninti pasitikėjimą institucijomis.
Dar vienas svarbus aspektas – algoritmai. Socialinių tinklų platformos sukurtos taip, kad rodytų jums turinį, kuris jus labiausiai „įtrauks”. O kas įtraukia? Dažniausiai – tai, kas sukelia stiprias emocijas: pyktį, baimę, pasipiktinimą, kartais – džiaugsmą ar susižavėjimą. Todėl algoritmai netyčia (o gal ir tyčia) skatina sensacijų, skandalų ir poliarizuojančio turinio plitimą.
Klasikiniai manipuliacijų būdai, kuriuos matote kasdien
Vienas iš populiariausių būdų – tai klaidinančios antraštės, arba kaip jas vadina angliškai kalbantys – „clickbait”. Antraštė žada vieną, o tekste paaiškėja visai kas kita. Pavyzdžiui: „Gydytojai šokiruoti! Šis produktas keičia viską” – o paskaičius paaiškėja, kad kalbama apie tai, jog kažkas kažkur pasakė, kad vitaminai naudingi. Nieko naujo, nieko šokiruojančio, bet paspaudimas jau gautas.
Kitas dažnas triukas – konteksto ištrynimas. Paimama viena citata, vienas sakinys iš ilgo pokalbio ar interviu ir pateikiama taip, kad atrodo visai kitaip nei buvo sakyta. Politikai dažnai tampa tokių manipuliacijų aukomis, bet ir patys jomis naudojasi. Kai matote citatą be konteksto, visada verta paieškoti pilno šaltinio.
Emocinis manipuliavimas – tai kai žinia konstruojama taip, kad pirmiausia sukeltų jausmus, o tik paskui (jei apskritai) pateiktų faktus. Baimė, pyktis, pasipiktinimas – šios emocijos užgožia racionalų mąstymą. Todėl naujienos apie „baisias grėsmes”, „šokiruojančius nusikaltimus” ar „neįtikėtinus skandalus” dažnai būna perdėtos arba net išgalvotos.
Dar viena technika – melagingos statistikos naudojimas. Skaičiai atrodo objektyvūs, todėl jiems linkstama pasitikėti. Bet statistiką galima pateikti taip, kad ji pasakytų beveik bet ką. „90% žmonių pritaria” – bet iš kur tie žmonės? Kiek jų buvo apklausta? Kaip buvo formuluojamas klausimas? Dažnai šių detalių nerasite, o jos yra kritiškai svarbios.
Kaip atpažinti šaltinio patikimumą
Pirmiausia – pažiūrėkite, kas skelbia informaciją. Ar tai žinomas žiniasklaidos kanalas su reputacija? Ar tai kažkoks neaiškus puslapis, kurio niekas nėra girdėjęs? Patikimi šaltiniai paprastai turi ilgą istoriją, aiškią redakcinę politiką, kontaktinę informaciją. Jei svetainė neturi „apie mus” skilties, jei neaišku, kas už jos stovi – tai jau pirmas raudonas signalas.
Antra – tikrinkite autorių. Kas parašė straipsnį? Ar tai žurnalistas su vardu ir pavarde, ar anoniminis „redakcija”? Ar galite rasti kitos šio autoriaus medžiagos? Patikimi žurnalistai paprastai turi savo istoriją, jų darbai matomi, jie atsako už tai, ką rašo.
Trečia – ieškokite šaltinių straipsnyje. Patikimos naujienos nurodo, iš kur gauta informacija. Jei rašoma apie tyrimą – pateikiamas nuoroda į jį. Jei cituojamas ekspertas – nurodoma jo kvalifikacija ir institucija. Jei šaltinių nėra arba jie nekonkretūs („ekspertai sako”, „mokslininkai įrodė”) – būkite atsargūs.
Ketvirta – pasitikrinkite keliais šaltiniais. Jei naujiena svarbi, apie ją rašys ne vienas žiniasklaidos kanalas. Jei matote sensaciją tik vienoje vietoje, o kiti rimti šaltiniai apie tai tyli – greičiausiai yra priežastis, kodėl jie tyli. Galbūt todėl, kad tai nepatvirtinta informacija arba netgi išgalvota.
Socialiniai tinklai – dezinformacijos rojus
Socialiniai tinklai tapo pagrindine arena, kur vyksta kova už jūsų dėmesį ir nuomonę. Čia dezinformacija plinta greičiau nei bet kur kitur, nes žmonės dalijasi tuo, kas juos sukrėtė, supykdė ar nustebino, dažnai net neperskaitę viso teksto, nekalbant jau apie faktų tikrinimą.
Viena didžiausių problemų – echo chambers, arba „aido kameros”. Algoritmai rodo jums turinį, panašų į tai, ką jau matėte ir su kuo sąveikavote. Jei linkę tikėti tam tikromis idėjomis, matysite vis daugiau turinio, kuris jas patvirtina, net jei jos klaidingos. Taip formuojasi uždaras ratas, kuriame jūsų įsitikinimai tik stiprėja, o alternatyvūs požiūriai tampa nematomi.
Botai ir troliai – tai dar viena problema. Ne visi komentatoriai ir paskyros yra tikri žmonės. Yra automatizuotų paskyrų, kurios platina tam tikras žinutes, ir yra žmonių, kurie specialiai samdomos kurti įspūdį, kad tam tikra nuomonė yra labai populiari. Jei matote, kad dešimtys paskyrų rašo beveik identiškai, naudoja tuos pačius žodžius, frazes – greičiausiai tai koordinuota kampanija.
Kaip apsisaugoti? Būkite skeptiški. Jei kažkas atrodo per daug gražu, per daug šokiruojančiu ar per daug tiksliai atitinka jūsų įsitikinimus – sustokite ir patikrinkite. Nepasitikėkite vien antrašte ar paveiksliuku. Paspaudę nuorodą, perskaitykite visą straipsnį. Pažiūrėkite, kas dar rašo apie šią temą. Ir svarbiausia – nedalinkitės tuo, kuo neesate tikri.
Faktų tikrinimo įrankiai ir kaip jais naudotis
Laimei, neturite visko tikrinti vieni. Yra organizacijų ir įrankių, kurie padeda atskirti tiesą nuo melo. Faktų tikrinimo organizacijos kaip „Delfi Faktai”, „Re:Baltica” Baltijos šalyse, ar tarptautinės kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” – jos specializuojasi tikrinti viešai skleidžiamus teiginius ir naujienas.
Galite naudoti atvirkštinę paveikslėlių paiešką. Dažnai dezinformacijoje naudojami seni ar iš kito konteksto paimti paveikslėliai. Google Images ar TinEye leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur ji dar buvo naudota. Jei nuotrauka, kuri turėtų būti iš vakarykščio įvykio, iš tiesų yra penkių metų senumo – tai aiškus dezinformacijos ženklas.
Patikrinkite datos. Senos naujienos kartais iškyla iš naujo ir platinamos taip, tarsi būtų šviežios. Tai gali sukelti nereikalingą paniką ar klaidingą supratimą apie dabartinę situaciją.
Skaitykite „apie mus” ir „kontaktai” puslapius. Patikimos organizacijos neslėps, kas jos yra, kur jos veikia, kaip su jomis susisiekti. Jei svetainė atrodo kaip naujienų portalas, bet neturi jokios informacijos apie save – tai raudonas signalas.
Kritinio mąstymo ugdymas – geriausia apsauga
Visos technikos ir įrankiai yra naudingi, bet svarbiausia – ugdyti savo kritinį mąstymą. Tai reiškia mokėti užduoti klausimus, abejoti, ieškoti įrodymų, svarstyti alternatyvias perspektyvas.
Užduokite sau klausimus: Kas naudojasi šia informacija? Kas nori, kad aš tuo patikėčiau? Kokia gali būti kita šios istorijos pusė? Ar mano emocinis atsakas į šią naujieną gali trukdyti objektyviai ją įvertinti?
Pripažinkite savo šališkumus. Visi turime išankstinių nuostatų, įsitikinimų, preferencijų. Tai normalu. Bet svarbu suvokti, kad dėl jų linkstame lengviau tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų požiūrį, ir atmesti tą, kuri jam prieštarauja. Sąmoningai stenkitės šį polinkį įveikti.
Mokykitės atpažinti logiškus klaidingus samprotavimus. Pavyzdžiui, „post hoc ergo propter hoc” – jei A įvyko prieš B, tai nereiškia, kad A sukėlė B. Arba „ad hominem” – kai puolamas žmogus, o ne jo argumentai. Šie ir kiti loginiai klaidinamieji samprotavimai dažnai naudojami manipuliacijose.
Būkite atviri keisti nuomonę. Jei nauji įrodymai rodo, kad buvote neteisūs – tai ne silpnybė, o stiprybė. Gebėjimas pripažinti klaidą ir koreguoti savo požiūrį yra kritinio mąstymo požymis.
Kai informacijos srautas tampa per daug
Kartais problema ne tik dezinformacija, bet ir tiesiog informacijos perteklius. Kai kiekvieną dieną esame bombarduojami šimtais naujienų, pranešimų, nuomonių, tampa sunku viską apdoroti. Tai veda prie nuovargio, apsunkinančio gebėjimą kritiškai mąstyti.
Ribokite naujienų vartojimą. Nereikia tikrinti naujienų kas valandą. Pasirinkite kelis patikimus šaltinius ir skirkite konkretų laiką per dieną naujienoms skaityti. Tai padės išvengti nuolatinio nerimo ir leis geriau sutelkti dėmesį.
Darykite pertraukas nuo socialinių tinklų. Jie sukurti taip, kad laikytų jus kuo ilgiau, ir tai dažnai kenkia jūsų psichinei sveikatai ir gebėjimui objektyviai vertinti informaciją. Reguliarios pertraukos padeda atgauti perspektyvą.
Ieškokite giluminės žurnalistikos. Vietoj dešimčių paviršutiniškų naujienų, geriau perskaityti vieną išsamų, gerai ištirtą straipsnį ar reportažą. Kokybė svarbesnė už kiekybę.
Diskutuokite su kitais. Pokalbiai su žmonėmis, turinčiais skirtingas nuomones (bet gebančiais diskutuoti pagarbiai), padeda pamatyti klausimus iš skirtingų kampų ir patikrinti savo samprotavimus.
Kai tiesa tampa ginklu kovoje už jūsų protą
Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – kasdienio informacijos srauto, kuris liejasi į mūsų ekranus. Dabar, tikėkimės, žvelgiate į jį šiek tiek kitaip. Su didesniu atsargumu, bet ir su didesniu pasitikėjimu savo gebėjimu atskirti, kas verta dėmesio, o kas – tik triukšmas.
Manipuliacijos žiniasklaidoje niekur nedings. Jos taps vis rafinuotesnės, naudos naujas technologijas – jau dabar matome, kaip dirbtinis intelektas naudojamas kurti įtikinamai atrodančius, bet visiškai išgalvotus vaizdo įrašus ir nuotraukas. Bet kartu tobulėja ir įrankiai jiems atpažinti, ir svarbiausia – auga žmonių sąmoningumas.
Jūsų ginklas šioje kovoje – ne tik konkretūs įrankiai ar technikos, nors jie svarbūs. Jūsų ginklas – tai įprotis sustoti ir pagalvoti prieš patikint, prieš pasidalinant, prieš formuojant nuomonę. Tai drąsa abejoti net tuo, kas atrodo akivaizdu, jei trūksta įrodymų. Tai noras ieškoti tiesos, net kai ji nepatogi ar prieštarauja tam, kuo norėtumėte tikėti.
Galiausiai, atminkite: būti informuotam nereiškia žinoti viską. Tai reiškia žinoti, kaip rasti patikimą informaciją, kaip ją įvertinti, ir turėti nuolankumą pripažinti, kai kažko nežinote. Šiuolaikiniame pasaulyje tai galbūt svarbiausia kompetencija, kurią galime ugdyti. Ne vien sau, bet ir bendruomenei, visuomenei, kurioje gyvename. Nes demokratija, pagrįsta informuotais sprendimais, gali funkcionuoti tik tada, kai žmonės sugeba atskirti tiesą nuo melo. O tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, nuo kiekvieno paspaudimo, kiekvieno pasidalinimo, kiekvieno sprendimo – patikėti ar suabejoti.